valsčius, 2

vasčius, 2 (vok. Amt), žemesniojo lygmens administracinis teritorinis vienetas Prūsijoje. Po 1525 visos fogtų, viršininkų ir komtūrų valdomos sritys Prūsijos hercogystėje buvo reorganizuotos į valsčius. Iš viso sukurti 34 hercogo valsčiai (didieji valsčiai; vėliau vokiškai vadinti Hauptämter) ir dar 5 paveldimosios nuosavybės (vok. Erbämter) valsčiai. Sembos sričiai priklausė 9 hercogo valsčiai (Fischhauseno, Įsruties, Klaipėdos, Labguvos, Neuhauseno, Ragainės, Tepliavos, Tilžės, Žiokų; Karaliaučius jokiam valsčiui nepriklausė), Notangos sričiai – 13 hercogo valsčių (Balgos, Barštyno, Bartų, Brandenburgo, Johannisburgo, Lėciaus, Luko, Alėckos, Prūsų Ylavos, Rastenburgo, Ryno, Seehesteno, Unguros) ir 2 valsčiai, perduoti paveldimojon nuosavybėn (Girdavos ir Neuhofo); Oberlando sričiai – 12 hercogo valsčių (Hohensteino, Liebemühlės, Liebstadto, Marienwerderio, Marungo, Neidenburgo, Ortelsburgo, Osterodės, Prūsijos Markos, Prūsų Olandijos, Riesenburgo, Soldau) ir 3 paveldimosios nuosavybės valsčiai (Gilgenburgo, Rosenbergo, Vokiečių Ylavos). Valsčiui vadovavo valdovo skiriami hauptmanai, turėję panašias teises ir pareigas kaip ir komtūrai Vokiečių ordino valstybėje: jie buvo teisėjai, tvarkos sergėtojai, rūpinosi ūkio reikalais. Valsčių ribos tuo metu iš esmės atitiko vyskupijų ribas. XVII–XVIII a. sandūroje valstybės valdymą perimant naujam centrui Brandenburge ir įsigalint domenų ūkiui, XVIII a. pradžioje buvusioje Prūsijos hercogystės teritorijoje administracinį padalijimą imta pertvarkyti atsižvelgiant į karo reikalų ir valdovo domenų administravimo poreikius. Nuo 1723 pradėta steigti domenų valsčių apygardas (vok. Domainen-Amts-Bezirk) – sritis, kurios apėmė konkrečius valdovo domenus. Hauptmanų funkcijas paskirsčius karo reikalų ir domenų administracijoms, vietos komisarams, justicijos kolegijoms ir kitiems, senieji hauptmanų valdomi valsčiai 1751–1752 buvo panaikinti. Jų buvusios teritorijos dar kurį laiką vadintos distriktais, nors faktiškai aukštesniame administraciniame lygmenyje jos buvo sujungtos į pagal 1752 VIII 22 karaliaus Friedricho II projektą įsteigtas apskritis (vok. Kreis), o žemesniame – susmulkintos į domenų valsčius. Domenų valsčiai liko Rytų Prūsijos administracinio teritorinio padalijimo smulkiausiu vienetu iki XIX a. pradžios. Po Steino ir Hardenbergo reformų jie buvo panaikinti. XIX a. I pusėje kaimiškąją teritoriją Rytų Prūsijoje pradėta skaidyti į kaimų bendruomenes ir dvaro apygardas, kurios tapo smulkiausiu administracinio teritorinio padalijimo vienetu. XIX a. I pusėje kiti vienetai stambėjimo tvarka buvo: parapija, apskritis, apygarda, provincija. XIX a. 8 dešimtmečio pradžioje suvienytoje Vokietijoje priimant Bažnyčią nuo valstybės atskiriančius įstatymus, apskrities dalijimo į parapijas buvo atsisakyta. Parapija liko tik Bažnyčios vidinės struktūros vienetu. 1874 I 1 įsigaliojo Apskričių nuostatai Prūsijos, Brandenburgo, Pomeranijos, Poznanės, Silezijos ir Saksonijos provincijoms, priimti 1872 XII 13. Remiantis jais 1874 šešiose rytinėse Prūsijos provincijose kelių kaimų bendruomenių ir / arba dvaro apygardų pagrindu pradėta formuoti naujuosius valsčius. Kiekvienam tokiam valsčiui vadovavo viršaitis (vok. Amtsvorsteher) ir valdyba, jie turėjo savo raštininkus ir kasą. Apskrities dalijimas į tokio pobūdžio valsčius Rytų Prūsijoje (tarpukariu ir Klaipėdos krašte) išliko iki 1945.

L: M. Toeppen Historisch-comparative Geographie von Preussen. Gotha, 1858.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Klaipėda – iki XVIII a. buvęs Prūsijos hercogystės valsčius, 1944 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Ragainė, iki XVIII a. buvusi Prūsijos hercogystės valsčiaus centras, 1900 / Iš MLEA

Iliustracija: Įsrutis, iki XVIII a. buvusi Prūsijos hercogystės valsčiaus centras, iki 1944 / Iš MLEA