užkalbėjimai

užkalbjimai, užkeikimai, užvardijimai, užžadėjimai, maginės formulės (sakytinės arba rašytinės), kuriomis užkalbėtojas (užbūrėjas) siekia paveikti kitą asmenį arba mitinę būtybę, gyvūną, augalą, gamtos reiškinį. Užkalbėjimai vartoti gydant, siekiant ūkinės, vedybinės ar kitos sėkmės, norint apsisaugoti. Užkalbėjimai ir (arba) krikščioniškos maldos dažniausiai kartotos keletą kartų (paprastai 3, 9 arba 27). Tikėtina, jog dalis užkalbėjimų radosi iš senovinių maldų, kuriomis buvo kreipiamasi į dievus. Mato Pretorijaus XVII a. pabaigoje parašytame veikale Prūsijos įdomybės paskelbtas tekstas (kurį skaito būrėjas iš putų – putonis, vok. Puttons), priskirtinas užkalbėjimas: Maloningasai žemės ir dangaus Dieve, tu, žvaigždžių viešpatie, kad neišblėstų tavo šlovė, savo galia liepk savo tarnui, kad vagis pavogęs tą daiktą tol nenurimtų, kol jo vėlei neatneš. XVI a. šaltiniuose yra beveik toks pat maldos tekstas, kuriuo kreipiamasi į dievus Okopirmą ir Puškaitį. XIX a. pabaiga–XX a. pradžia Mažojoje Lietuvoje užrašyta keletas užkalbėjimų ar jų fragmentų. Buvo užkalbama veriant arba kertant girgždėlę (sąnario girgždėjimą), ištraukus dantį, norint atsikratyti skaudulių, karpų. Ištraukus dantį užkalbėta: Še, Dieveli, kaulo dantį, duok man gerą geležies dantį; rėmens atveju sakyta: Kad rėma ėda, reik mielą (kreidą) valgyti ir 9 kartus tarta: Ėd mane rėma, kaip vilks ožką, ožka žalią žolę. Nuo skaudulio buvo užkalbama bažnyčioje: Ką aš matau – tai griekas, ir prie ko tveru – tas teėst niekas; nuo karpų užkalbėta pamačius naują mėnesį (mėnulį): Ką matau – tą rauk, ir ką gnybu – tas tur išdilti. Kuršių nerijoje užkalbėtojas 9 kartus siūlu rišdavo karpą sakydamas tam tikrus žodžius, po to siūlą nuimdavo, jį apspjaudavo ir padėdavo po lietaus lašais; tikėta, kad siūlui supuvus karpa išnyks. Karpoms naikinti naudotas ir vanduo, virš kurio buvo perneštas numirėlis, pvz., po laidotuvių moterys ir vyrai brisdavo į upelį, per kurį buvo pervažiavusi laidotuvių procesija, ir prausdavo karpotas kūno vietas.

Dar skaitykite: burtai, burtininkas.

L: Balys J. Iš Mažosios Lietuvos tautosakos // Tautosakos darbai, t. 3. K., 1937; Lietuvių tautosaka, t. 5. V., 1968; Lietuvių mitologija, t. 2. V., 1997; Frischbier H. Hexenspruch und Zauberbann: Ein Beitrag zur Geschichte des Aberglaubens in der Provinz Preußen. Berlin, 1870; Volksglauben auf der Kurischen Nehrung // Der redliche Ostpreuße, nr. 22 (135). 1971.

Rimantas Balsys