burtai

bùrtai, magiški žmonių veiksmai bei priemonės, galinčios paveikti aplinką arba teikti informaciją. Nuo senovės buvo tikima burtų galia. Jais siekta apsisaugoti nuo gamtos stichijų, mitinių būtybių ar piktavalių žmonių žalingos įtakos, suvaržyti ar pašalinti galinčias pakenkti jėgas, paskatinti teigiamus pokyčius. Iš tam tikrų stebėjimų (objektų požymių, ženklų, reikšmių ar žmogaus veiksmų rezultatų) spręsdavo apie būsimus žmogaus likimo pokyčius. Magiški veiksmai ir ateities spėjimai (būrimai) atliekami reikšmingu laiku – per kalendorines šventes, pradedant ar baigiant svarbų darbą, per ritualus, pažyminčius žmogaus gyvenimo tarpsnius (kūdikio gimimą, krikštynas, vestuves, laidotuves). Daugelis burtų remiasi realių veiksmų ir siekiamų ar vengiamų objektų požymių sugretinimu. Pvz., kad užderėtų bulvės, jas sodinant pirmosios vagos pradžioje dėdavo didelį akmenį; kad vištos daržų nekapstytų, per Blovieščių šventę moterims drausta šukuotis; kad avys nesisuktų kvaituliu, per Kūčias, o dažnai ir visą tarpušventį (iki Trijų Karalių) neverpdavo. Burtai glaudžiai susiję su senoviniais ritualais. Tikėdami ypatinga dvynių galia, maro metais žmonės kaimus apardavo pakinkytais jaučiais dvyniais. Manyta, kad taip išartos vagos liga negalinti peržengti. Tikėta ir linų bei lininių audinių apsaugine galia. Siaučiant epidemijai, visos kaimo moterys per vieną dieną atlikdavo visą linų apdirbimo procesą ir, išaudusios rankšluostį, užtverdavo juo kelią, kad liga į kaimą neįeitų. Neretai būrimuose simboliškai naudoti daiktai ir kitos priemonės: per Užgavėnes, kad užaugtų ilgi linai, važiuodavo kuo toliau; kad javai gerai derėtų, laistydavosi vandeniu; per Jonines rinkdavo rasą, kad karvės daugiau pieno duotų; per Kūčias vyras ir žmona kartu suvalgydavo obuolį, kad šeimoje būtų meilė. Burtams naudojamos priemonės (šermukšnio, beržo ar kadagio šakelės bei medeliai, įvairios žolės) neretai turi ir gydomųjų ar antibakterinių savybių. Daugelis XIX–XX a. užrašytų burtų paplitę visoje Lietuvoje ir gerai žinomi, tačiau yra užfiksuotų vos vieną kitą kartą ir žinomų tik atskiriems žmonėms. Mažojoje Lietuvoje užrašytas ypač retas burtas: kad padaugintų sviesto ar kad sektųsi žvejoti, buvo naudojamas numirėlio pirštas. Šie burtai užfiksuoti tik lietuvininkų krašte. Iš lietuvininkų daugiausia žinoma žvejų burtų. Žmonės, atliekantys keistus būrimus, dažnai vadinami burtininkais, raganomis, raganiais.

Bronislava Kerbelytė