perkėlimai

pérkėlimai, gyventojų perkėlimai sovietinės okupacijos pradžioje (1945–1951), 1945 pradžioje pasibaigus Antrojo pasaulinio karo mūšiams, Mažojoje Lietuvoje iš slėptuvių ir miškų pasirodė išlikę vietos žmonės, klaidžiojo keliuose, ieškojo namų ar prieglobsčio. Daug gyventojų iš SSRS kariuomenės apsupto Karaliaučiaus pėsčiomis Aismarių ledu bandė pasiekti Piliavą, bet nemaža jų nuskendo. Kad gyventojai nepaspruktų į Raudonosios armijos jau užimtą teritoriją, NKVD pulkai blokavo kelius. 1947 Kaliningrado srities gyventojų, vadinamųjų vokiečių (rytprūsiečių, tarp jų ir mažlietuvių), laukė permainos. 1947 IV 2–30 vokiečių perkėlimui pas gimines į sovietų okupacijos zoną Vokietijoje išduoti 265 leidimai. Dėl to buvo gaunama daug vokiečių prašymų išvykti į Vokietiją (ne tik dėl šeimų susijungimo, bet ir dėl sunkių gyvenimo sąlygų okupuotoje Kaliningrado srityje). 1947 IV 15 sovietų įskaitoje buvo 110 119 vokiečių (36 201 vaikas, 31 112 vyrai ir 42 806 moterys, iš jų tik 36 600 darbingų asmenų). Nedirbantys vokiečiai, neaprūpinti maisto produktais, buvo itin išsekę, todėl plito nusikalstamumas (produktų vagystės, plėšikavimai, net žudymai, užfiksuota žmogėdrystės atvejų). Pagal sovietų pranešimus, vokiečių buvimas Kaliningrado srityje neva tvirkinamai veikė neatsparią ne tik civilių sovietinių gyventojų, bet ir srityje dislokuotų armijos ir laivyno dalinių karių dalį, padėjo plisti venerinėms ligoms, todėl siekta jais atsikratyti. Būta ir reikšmingesnių svarstymų, bet senųjų gyventojų likimą lėmė SSRS strateginiai interesai. 1947 VI 18 Kaliningrado srities išplėstiniame komunistų partijos komiteto biuro posėdyje diskutuota dėl srities vystymo. Tada vokiečiai traktuoti kaip lygiaverčiai srities gyventojai, numatyta steigti vokiškas mokyklas, aprūpinti jas vadovėliais. Tačiau spalio 14 atsiųstas visiškai slaptas SSRS Vidaus reikalų ministro S. Kruglovo įsakymas, nurodantis 1947 iškeldinti į Vokietiją (sovietų okupacinę zoną) 30 000 vokiečių, kurių 1/3 turėjo išvykti spalio mėnesį. Pirmiausia nuspręsta iškelti vokiečius iš buvusios Piliavos ir pajūrio zonų (paverstų uždaromis – slaptomis), t. p. invalidus ir vaikų namų auklėtinius. Kiekviena šeima galėjo pasiimti iki 300 kg asmeninio turto, bet daug kartų plėšti vietos žmonės dažniausiai išvykdavo beveik be nieko. Srities Vykdomasis komitetas privalėjo perimti likusį turtą. Iškeldinimui talkino Vidaus reikalų ministerijos operatyvininkai ir kariuomenė: jie registruodavo iškeldinamuosius, juos surinkdavo, gabendavo ir pristatydavo ešelonų viršininkams. Kiekvieno ešelono apsaugai skirta po 12 palydovų. Iškeldinamieji teoriškai buvo aprūpinti maistu (sausas davinys 15 parų), degalais, vaistais. 1947 X 16 krašto vokiečiai dar kartą perskaičiuoti, jų rasta 105 558 žmonių (vien Kaliningrade 37 795). Pirmieji ešelonai iš Kaliningrado išvyko 1947 X 22, paskui spalio 24, 26, 28 ir 30. Tada deportuoti 11 352 asmenys. 1947 XII 30 S. Kruglovas pranešė J. Stalinui, kad iš srities iškeldinti 30 283 žmonės: iš Piliavos – 335, iš Baltijos jūros pakrantės – 9756, iš Kaliningrado miesto – 7602, iš kitų rajonų – 7610, iš vaikų namų – 3933, iš senelių ir invalidų namų – 765, medicinos, pedagogikos ir kito aptarnaujančio personalo iš įvairių vietovių – 282. Tarp perkeltųjų – 3506 vyrai, 13 840 moterų ir 12 937 vaikai. Perkeltiems iš Kaliningrado srities vokiečiams J. Stalino nurodymu išmokėta po 500 markių iš sovietų okupuotos zonos vokiečių biudžeto. 1948 Kaliningrado srityje perskaičiavus vokiečius, paaiškėjo, kad jų dar likę per 70 000. Tais metais vokiečių deportacija vykdyta 2 etapais: pavasarį (kovo ir balandžio mėn. deportuota 26 000) ir rudenį (deportuota 42 215 asmenų). Iš viso 1947–1948 į Vokietiją 48 ešelonais iškeldinti 102 125 žmonės (iš jų pakeliui mirė 48). 1948 XI 30 pabaigus perkėlimus, S. Kruglovas prašė apdovanoti 19 labiausiai pasižymėjusių pareigūnų, dirbusių sąžiningai, įtemptai ir tarpais be poilsio po keletą parų. 1949 rudenį sritis paskutinį kartą valyta nuo vokiečių. Spalio 19 d. iš Kaliningrado iškeldinti paskutiniai 1384 asmenys, tarp jų 509 iš Klaipėdos krašto. Vejami 1946–1947 bado ir deportacijų, Kaliningrado srities vokiečiai darbo ir maisto mėgino rasti Didžiojoje Lietuvoje, kur vyko grupėmis ir pavieniui, pasiekdavo ir tolimesnius kaimus. Iškrausčius etninius rytprūsiečius iš Kaliningrado srities, pradėta jų ieškoti kaimyninėse SSRS respublikose. 1949 pabaigoje Lietuvoje įsakyta suregistruoti asmenis vokiečius, ten gimusius ir tikruosius Kaliningrado srities gyventojus. Tačiau į sovietinės milicijos apskaitą patekusių žmonių kiekis sąrašuose nuolat kito. 1950 V 10 įskaitoje buvo 3274 Rytprūsiuose gimę asmenys, gruodžio 1 d. – tik 2816 žmonių. Vokiečių laikymo sąlygos sovietiniame Pagėgių lageryje ir kitose vietose buvo nežmoniškos, daugelis jų nepajėgė net elgetauti, kai kas dirbo pas lietuvių ūkininkus, todėl nenustatyta net jų tiksli gyvenamoji vieta. 1951 III 31 leista pradėti vokiečių iškeldinimą iš Lietuvos. Iš LSSR gegužės 10–12 išvyko 3450 žmonių, iš Kaliningrado srities – 190, Latvijos – 62, Ukrainos – 14, Baltarusijos – 9. Ešelonų sąrašuose užregistruota, kad 40% išvykusiųjų buvo gimę Karaliaučiuje, apie 50% – Rytprūsiuose arba kitose Vokietijos vietose, dalis vaikų pokariu buvo gimę jau Didžiojoje Lietuvoje. Šį faktinį etninį valymą nulėmė sovietų siekimas išvalyti Kaliningrado sritį nuo nepageidaujamų asmenų.

Dar skaitykite: etnocidas, genocidas, kolonizacija.

L: Arbušauskaitė A. Karaliaučiaus – Kaliningrado srities civilių gyventojų padėtis 1945–1951 metais. // Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų XVI–XX a. istorijos problemos. Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 2001.