paprotinė teisė

nerašytinė teisė, besiremianti nuolatine patirtimi.

paprotnė téisė, nerašytinė teisė, besiremianti nuolatine patirtimi. Ji buvo pranašesnė už rašytinę teisę, nes dėl iš kartos į kartą perduotos patirties galėjo atsiriboti nuo konkrečių interesų, vienašališkumo. Paprotinė teisė atsirado gana anksti, buvo glaudžiai susijusi su dorovės ir religijos normomis. Jos svarbiausia sritis: turtiniai ir kai kurie neturtiniai privačių asmenų santykiai (ji apėmė daugiausia šeimos ir paveldėjimo, prievolių bei sutarčių, baudžiamąją teisę). Paprotinės teisės normas veikė ekonominiai socialiniai santykiai, todėl ji ilgainiui kito. Įsigalėjus rašytinei teisei paprotine teise remtasi kaip pagalbinės teisės svarbiu šaltiniu. Lietuvininkų paprotinės teisės normų funkcionavimą Mažojoje Lietuvoje, kitaip negu kitose etninėse lietuvių žemėse, labai ribojo XVIII a. pradėti leisti Prūsijos karalių įsakai, kuriais iki smulkmenų reglamentuotas valstiečių gyvenimas. Paprotinės teisės normos dažnai patekdavo į koliziją su karalių įsakais ir turėjo pripažinti įsakų viršenybę. Nors ir buvo susiaurėjusi jų veikimo erdvė, kai kurios paprotinės teisės normos išliko iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, o Nemuno dešiniajame krante – ir priverstinės sovietinės kolektyvizacijos. Remiantis paprotinės teisės normomis tvarkytas kaimo bendruomenės gyvenimas. Tradicinės krivūlės (kuriose turėjo teisę dalyvauti ir pasisakyti kiekvienas savo žemės turintis valstietis) kolektyviniai nutarimai buvo privalomi visam kaimui ir dažniausiai besąlygiškai vykdyti (nevykdantiems grėsė prievartinis vykdymo išreikalavimas ir kaimo bendruomenės pasmerkimas). Nuo kaimo krivūlės sprendimų priklausė ne tik aukštesnės valdžios įsakymų ir prievolių (kelių taisymo, pastočių, malkų mokykloms šildyti suvežimo ir kita) realizavimas, įvairūs kaimo ekonominiai reikalai (laukų sausinimas, tiltų statyba, kolektyvinių mašinų ir reproduktorių įsigijimas, eksploatavimas bei kita), bet ir nusenusių vienišų liuosininkų (laisvųjų žmonių) globą, gydymą, slaugymą, laidojimą, padegėlių šalpą pinigais, produktais, drabužiais bei talkomis statybinėms medžiagoms (plytoms, medienai) suvežti, pastatams atstatyti. Paprotinė teisė reguliavo ir daugumos lietuvininkų šeimų turtinius santykius. Ištekėjusios moters pasoga priklausė vyrui ir žmonai bendrai, o kraitis buvo tik žmonos nuosavybė. Jeigu jaunamartė mirė nuo vestuvių nepraėjus metams ir nepaliko vaikų, pagal paprotinę teisę pasogą ir nepanaudotą kraičio dalį galėjo atsiimti jos tėvai ar artimieji (jei tėvai buvo mirę). Jeigu, mirus jaunamartei, likdavo vaikų, motinos atsineštas turtas atitekdavo jiems. Piniginius ūkio reikalus dažniausiai tvarkė vyras. Žmona iš bendro ūkio galėjo turėti nuosavų pajamų iš paukščių, sviesto, kiaušinių, daržovių ir kitų mažmožių. Nusenę tėvai ūkį perduodavo vienam iš sūnų, o jų nesant, – vienai iš dukterų. Kiti vaikai gaudavo dalis, kurių dydis priklausė nuo ūkio ekonominio pajėgumo, vaikų skaičiaus ir tėvų valios. Pirmenybę paveldėti tėvų ūkį turėjo vyriausias sūnus, jei sūnų nebuvo, – vyriausia duktė. Perduodami ūkį kuriam nors iš vaikų, tėvai sau pragyventi sudarydavo išimtinės sutartį (užsirašydavo išimtinę), kurioje būdavo nurodytos gyvenamosios patalpos, smulkiai išvardyti išimtininkams ūkio teikti produktai, jų kiekis, kokybė ir atidavimo terminai, nurodyti ūkio patarnavimai. Ūkis su išimtininkais metiniu derliumi (grūdais, bulvėmis, daržovėmis ir kita) privalėjo atsiskaityti iki šventojo Martyno dienos (lapkričio 11). Detali išimtinės sutartis buvo ypač svarbi, kai ūkis pereidavo į svetimųjų rankas, nes pagal tradiciją ūkis buvo parduodamas (kartais 2 kartus ar daugiau) kartu su išimtininkais (t. y. su ūkio įsipareigojimu mokėti išimtinę). Svetimųjų (kartais ir savųjų) skriausti išimtininkai galėjo kreiptis į kaimo krivūlę, kuri išimtininkams skyrė globėją. Šis privalėjo prižiūrėti, kad ūkio savininkai išimtininkų neskriaustų, vykdytų išimtinės sutartyje numatytus įsipareigojimus. Nesantuokinio vaiko sulaukusi mergina smerkta savųjų ir kaimynų, bet savo dalies dažniausiai neprarasdavo. Jeigu tokia mergina ištekėdavo, pavainikį (vyrui sutikus) pasiimdavo su savimi, o nesutinkant palikdavo auginti savo tėvams. Jeigu vyras pavainikį įvaikino, šis turėjo lygias teises į turtą su tikraisiais jo vaikais. Pirkimo-pardavimo, mainų, nuomos, rangos, samdos ir kitas sutartis lietuvininkai sudarinėdavo dažniausiai laikydamiesi paprotinės teisės normų. Iki Pirmojo pasaulinio karo šios sutartys daugiausia sudarytos žodžiu (lietuvininkai stengėsi laikytis duoto žodžio, t. y. nelaužyti sutarties). Sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdantis asmuo smerktas viešosios nuomonės, prarasdavo kitą pasitikėjimą, su juo vengta sudarinėti sutartis. Žodines sutartis palaikė ir religiniai įsitikinimai: duoto žodžio sulaužymas laikytas nuodėme. Pardavėjas ir pirkėjas, sulygę dėl gyvulio ar kokios kitos brangesnės prekės kainos, sukirsdavo rankomis. Tai reiškė, kad pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta ir keisti sprendimo (pvz., parduoti prekę kitam, pasiūliusiam daugiau) negalima. Sudarius tokią sutartį, dažniausiai vaišintasi, t. y. gertos magaryčios (vok. Magarietsch). Kaip mokėti už jas, šalys aptardavo sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį (magaryčias moka abi šalys arba nuolaidą gavusi šalis). Parduotą gyvulį auginusiam samdiniui šeimininkas privalėjo atvežti kokią nors dovanėlę, pvz., pirštines, kaklaskarę, skarelę, piniginę, peilį ir kitką. Matyt, tai lietuvių etninėse žemėse buvusios uodeginės papročio reliktas. Jei pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta namuose, iš karto nesumokėti pinigai bei neatsiimtas pirkinys, tai sutarčiai sutvirtinti pirkėjas mokėjo dalį kainos (vadinamuosius rankpinigius) ir tuo laiduodavo, kad sutarties neatsisakys. O rankpinigius priimantis pardavėjas įsipareigodavo prekės neparduoti kam nors kitam. Pagal paprotį sutartį sulaužęs pirkėjas galėjo rankpinigių neatgauti. Lietuvininkai arklius mainė daugiausia su čigonais (šie stengėsi gauti kokį nors priedą), o tarpusavyje mainėsi telyčaitėmis ir ėriukais veislei, grūdais – sėklai pagerinti. Mainomus gyvulius (išskyrus arklius) pasverdavo, mažiau svėrusio gyvulio savininkas duodavo priedą pinigais. Žemės nuomos už pinigus sutartys sudarinėtos raštu pas seniūną dažniausiai 3 metams, nes per trumpesnį laiką negrįždavo įdėtas darbas ir lėšos. Žemės nuomos senosios sutartys (iš pusės derliaus) sudarinėtos ir žodžiu su liudininkais ar be jų; derlių, grąžinus sėklą davusiai šaliai, pasidalydavo perpus. Dar buvo paplitusios dvaro pievų nuomos sutartys iš pusės šieno, tariantis žodžiu. Nuomininkas privalėjo pievą nušienauti, žolę sudžiovinti, sukrauti į vienodo dydžio kupetas ir ūkvedžio nurodytą dalį savo arkliais suvežti į dvaro daržines. Bežemiai ir mažažemiai lietuvininkai lauko darbams, kurui parsivežti nuomojo arklius su žemės dirbimo padargais ar važiavimo priemonėmis. Už dienai išnuomotą arklį reikėjo atidirbti 2 dienas per darbymetį. Dėl arklio nuomos tartasi žodžiu. Rangos sutartys su meistru gyvenamajam namui ar kitiems trobesiams statyti sudarytos žodžiu, o po Pirmojo pasaulinio karo ir raštu. Jose aptardavo statybos darbų apimtis, kainas, terminus. Dažniausiai reikiamą darbininkų skaičių turėjo duoti užsakovas; kartais meistras pasitelkdavo savo mokinių. Meistrą ir darbininkus dažniausiai maitino užsakovas. Dalį numatyto atlyginimo meistras paimdavo avansu. Statybininkams iškėlus gegnes ir apgrebėstavus stogą, užsakovas keldavo vaišes: statė butelį degtinės meistrui arba tą butelį ir meistrui skirtas dovanėles (šilkinius marškinius, rankšluostį ir kt.) įdėdavo į virš stogo keltą vainiką. Iki valstybinei valdžiai pradėjus reglamentuoti samdos sutartis, jos sudarinėtos žodžiu (Klaipėdos krašte rašytinės sutartys plačiau paplito tik po 1933, kai Lietuvos žemės ūkio darbininkams įvestos darbo knygelės). Sudarant tokią sutartį, daugiausia tartasi dėl algos ir samdymo termino, nes vyriški ar moteriški darbai buvo tradiciškai nusistovėję. XX a. viduryje Klaipėdos krašte 46% samdinių samdėsi iki šventojo Martyno ir 42% iki Kalėdų. Dėl samdinio kaltės ūkiui padarytą žalą ūkininkas turėjo teisę atskaičiuoti iš jo algos, bet kerdžius ar piemuo neatsakė už laukinių žvėrių sudraskytus ar dėl ligos kritusius gyvulius. Stambieji ūkininkai (didbūriai) prie savo sodybų turėjo pasistatę butelių, kuriuos sudarė gyvenamosios patalpos ir tvartelis. Juose apgyvendindavo liuosininkų šeimas. Kumečiai (įlaidininkai) gaudavo iki prūsiško margo (0,25 ha) žemės bulvėms, daržui pasisodinti, nusišerdavo 1–2 kiaules, laikydavo vištų, kai kurie ožką ar net karvę. Kumečiai už pastogę, naudotą žemę, ganyklą ir šieną, iš ūkio imamus produktus turėjo savo darbo įrankiais atidirbti sutartą dienų skaičių per darbymetį (kasti durpes kurui, pjauti šieną, vežti mėšlą, kirsti rugius ir kitus javus, kasti bulves, kulti). Kitur kumečiai ir jo šeimos nariai galėjo dirbti tik tuomet, kai šeimininko ūkyje nebuvo darbo arba jeigu tai buvo papildomai aptarta samdos sutartyje. Už darbo dienas, viršijančias sutartyje numatytas, kumečiams mokėta kaip padieniams darbininkams. Remiantis paprotine teise normomis reguliuotas svetimų gyvulių padarytos žalos pasėliams, daržams ir pievoms atlyginimas. Pasėliuose ar pievose pastebėti svetimi gyvuliai buvo uždaromi ir, tariantis dėl nuostolių atlyginimo, panaudojami kaip įkaltis. Gyvuliai grąžinti savininkui tik abiem šalims susitarus dėl žalos dydžio ir atlyginimo formos. Kaltininkas atsilygindavo tokiais žemės ūkio produktais, kokie būdavo gyvulių sunaikinti arba atidirbdavo sutartą dienų skaičių per darbymetį, o po Pirmojo pasaulinio karo atsilygindavo ir pinigais. Kai kada kaltininkas nesutikdavo dėl žalos dydžio. Tuomet nukentėjusi šalis kreipdavosi į kaimo seniūną. Pastarasis pakviesdavo 2 liudytojus (autoritetingus to kaimo ūkininkus) ir jie įvertindavo žalos dydį. Pagal paprotinę teisę rastas daiktas ar pinigai turėjo būti grąžintas savininkui, todėl apie radinį radėjas privalėjo pranešti kokiai nors valdžiai: pasaulietinei (kaimo seniūnui, žandarui), dvasinei (kunigui) arba pats paskelbti laikraštyje ar turgaus skelbimų lentoje. Atsišaukęs savininkas turėjo radėjui atsilyginti, t. y. duoti radybų. Jeigu niekas neatsišaukdavo, tuomet radinys atitekdavo radėjui. Paprotinės teisės normų reguliavimo sričiai priklausė atodirbinės talkos. Kai kurias jų lėmė darbų technologija, reikalaujanti daug darbininkų (pvz., durpių kasimas ar kūlimas arklinėmis, o vėliau ir motorinėmis kuliamosiomis). Šių talkų ištakos sietinos su bendruomeniniu kaimo gyvenimu. Dirbant su talkininkais geriau pasidalytas darbas, lenktyniauta, todėl pasiekta didelio darbo našumo (pvz., į rugiapjūtės talką susirinkdavo iki 10 ir daugiau vyrų ir dažnai to ūkio rugius nukirsdavo per 1 dieną; kitą dieną talkininkai persikeldavo į kitą ūkį, 3 dieną – į 3 ūkį ir t. t.). Talkininkai maitinti, o užbaigus darbą tame ūkyje, per vakarienę ir vaišinti. Atodirbinėse talkose daugiausia dalyvaudavo vidutiniai ūkininkai. Dideli ūkiai dažnai apsieidavo be talkų, nes turėdavo samdinių ir buteliuose gyvenančių kumečių, o per darbymetį dar samdyti padieniai darbininkai.

L: Bauer G. Das litauische Gewohnheitsrecht. Lampertheim, 1986; Mačiekus V. Paprotinės teisės normos lietuvininkų gyvenime // Lietuvininkų kraštas. Kaunas, 1995.

Venantas Mačiekus

Iliustracija: Tokie būdavo Klaipėdos turgūs, iki 1944 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Tokie būdavo Klaipėdos turgūs, iki 1944 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio