išimtinė

išimtnė, tarpusavio susitarimu nustatytas išlaikymas, duodamas tėvams vaikų, perėmusių iš jų ūkį. Nusenę tėvai, perleisdami ūkį kuriam nors iš vaikų (ar parduodami svetimiems) žodiniu testamentu, vėliau notariniu aktu, išsirūpindavo išlaikymą iki gyvos galvos. Išimtinę sudaro butas, kuras, pragyvenimui skirtas maisto produktų kiekis – bulvės, grūdai, mėsa, pienas, sviestas, kiaušiniai ir kita, šventiniai drabužiai, transporto priemonė nuvažiuoti į bažnyčią ar miestą, galimybė naudotis obelimi ar vyšnia šeimos sode, turėti bičių avilį ir panašiai. Mažojoje Lietuvoje išimtininkai dažnai užsirašydavo geležinę karvę, t. y. užtrūkus karvei, galėjo melžtis kitą. Georgas Nesselmannas Wörterbuch der littauischen Sprache, 1850 [Lietuvių kalbos žodynas] mini ir geležinę avį – galimybę naudotis avies vilna ir mėsa. Vienam iš tėvų mirus, išimtinė kartais būdavo sumažinama perpus. Lengviausia išimtinės forma – „valgis prie stalo“, t. y. maitinimasis kartu su ūkį paveldėjusiojo šeima. Karšinčiai tėvai į jiems gyventi skirtą kambarį (stubelę) būdavo iškilmingai palydimi per ūkio paveldėtojo vestuves. Mažojoje Lietuvoje išimtine neretai būdavo skiriamas visas namo galas, kartais senasis namas (paveldėtojai pasistatydavo naują) ar mažas atskiras namelis sodyboje.

Angelė Vyšniauskaitė