Mažoji Lietuva vokiečių istoriografijoje

vokiečių istorikų darbai Prūsijos ir Rytprūsių istorijos klausimais.

Mažõji Lietuvà vókiečių istoriogrãfijoje. Pirmą kartą parašyti krašto istoriją, remdamasis pagrįstais istoriniais duomenimis, bandė Ludwigas Baczko (1752–1823). Svarbiausia dalis jo knygoje Geschichte Preußens [Prūsijos istorija] apima laikotarpį po 1525. Jo pažiūras veikė Švietimo epocha, istorijai jis teikė auklėjamosios reikšmės (Kiekvienas prūsas privalėjo būti įsitikinęs, kad jis gyvena geriausioje valstybėje). Jis siekė prisidėti prie valstybės pranašumų išryškinimo visuomenėje. Krašto istorija jam – valdovo ir valdymo aparato istorija. L. Baczko manė, kad Prūsijos istorija prasidėjo ten atsikėlus Kryžiuočių ordinui (Prūsija gavo iš Ordino religiją, kultūrą ir įstatymus). Senųjų prūsų genties istorija jam nerūpėjo. Geros valstybės idealiomis savybėmis jis laikė valstybinį teisingumą, toleranciją, kolonizacija, įvairiakalbių gyventojų grupių integraciją juos vokietinant bei pavaldinių dalyvavimą valdant kraštą. L. Baczko tai įžvelgė Ordino ir Hohenzollerių dinastijos valdomose valstybėse. Su Johanno Voigto (1786–1863) vardu Prūsijos istoriografijoje siejamas istorizmo principo įsigalėjimas, kuriam būdingas iškreiptas archyvinių šaltinių, kronikų tyrinėjimas. Jis Prūsijos istoriją suprato kaip dalį vokiečių tėvynės istorijos. Vokiečių įtaką jis laikė svarbiausia Rytų ir Vakarų Prūsijos raidai. Slavų ir baltų etnosai prisidėti prie to esą negalėję dėl per menkų sugebėjimų. J. Voigtas pradėjo Prūsiją laikyti vokiškumo simboliu. Jis prūsus laikė maišytais germanais, o ne baltais (nors toks teiginys prieštaravo tuometiniams kalbotyros duomenims). Jo koncepcijoje buvo aukštinamas Ordinas; užgrobęs kraštą ir perkėlęs savo valstybės sostinę į Marienburgą, jis ypač suklestėjo ir sudarė išskirtines sąlygas kraštui toliau plėtotis. Ordino žlugimo priežastimi J. Voigtas laikė destruktyvų Lenkijos–Lietuvos valstybės poveikį. Jo veikalus kritikavo amžininkai dėl prūsų (kaip neva maišytų germanų) teorijos, tačiau iki XIX a. vidurio jis buvo vienintelis krašto istorikas. Friedrichas Wilhelmas Schubertas (1799–1868) tyrinėjo naujųjų laikų Prūsijos istoriją, kritikavo J. Voigtą. XIX a. I pusėje krašto istoriniai tyrinėjimai susiformavo kaip atskira sritis. XIX a. II pusėje pradėta leisti Rytų ir Vakarų Prūsijos istoriją tyrinėjančių svarbiausių istorikų draugijų žurnalų. 1854 įkurta Koperniko draugija Torūnėje ir 1856 Varmės istorijos ir senovės draugija. Tyrinėjant Rytprūsių istoriją daug nuveikė 1875 įkurta Torunės mokslinė draugija. Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijos (1872), Vakarų Prūsijos (1879) ir Varmės istorijos draugijos (1879) rūpinosi šaltinių leidyba. Išskirtina jų leidinių serija Geschichtsschreiber der preußischen Vorzeit (Scriptores rerum Prussicarum) [Senosios Prūsijos raštai], dokumentų ir luomų aktų publikacijos. Tarp šaltinių publikacijas rengusių tyrinėtojų paminėtini Maxas Toeppenas (1822–1893), Karlas Lohmeyeris (1832–1909) ir Maxas Perlbachas (1848–1921). Jų darbams būdingas istoriografinis politizavimas, ryškėjanti lenkų bei kitų tautinių judėjimų ir Prūsijos valdžios bei vokiečių visuomenės priešprieša. Heinrichas von Treitschke straipsnyje Das Deutsche Ordensland Preußen [Prūsija – Vokiečių ordino valstybė, 1862] į Ordino valstybės įkūrimą žiūrėjo iš tuometinių Vokietijos suvienijimo pozicijų. Ordino įkūrimą siejo su Rytų kolonizavimu, kurį vadino didžiausiu ir sėkmingiausiu vėlyvųjų viduramžių darbu. K. Lohmeyeris tvirtino, esą vėlesnės to krašto istorijos negalima nagrinėti atskirai nuo bendrosios Prūsijos valstybės istorijos, reikia garbinti Ordiną dėl jo kovų su lenkais. Jis siejo Ordino valstybės susikūrimą su Vokietijos imperijos įkūrimu (1871). Wojciecho Kętrzynskio darbai apie Ordino valstybės lenkišką pobūdį prieštaravo vokiečių istorikų darbams. Kilo diskusijų, ar dokumentai (remdamasis jais W. Kętrzynskis įrodinėjo, esą Ordinas apgavęs Mazovijos kunigaikštį Konradą; Konrad I Mazowiecki) buvo autentiški. XIX a. pabaigoje istorikų darbuose pradėjo dominuoti tautiškais argumentais grįsta lenkų ir vokiečių nesutarimų istorija. XIX a. I pusėje Mažoji Lietuva labiau domino kalbininkus, intensyviau domėtis jos istorija pradėta XIX a. pabaigoje. Prūsų Lietuva tuomet vertinta Didžiosios Lietuvos istoriniame kontekste. Adalberto Bezzenbergerio (1851–1922) požiūris į lietuvininkus Prūsijoje (1916) dar sutapo su M. Toeppeno teiginiais apie jų kultūros ir kalbos savitumą ir nykimą. Apie vokiečių ir lietuvių nesutarimus dar nekalbėta. Visiems vokiečių autoriams tuomet atrodė savaime suprantama, kad Rytprūsių šiaurinėje dalyje lietuvininkai yra senieji gyventojai. Diskusijos, kada atskiri etnosai apsigyveno krašte, kilo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, ši problema tapo politiškai svarbi vokiečių istorikams. Tada ieškota kalbinių skirtumų tarp lietuvių ir prūsų genčių, bandyta nustatyti, kurie buvo tikrieji krašto gyventojai, o kurie atsikraustė su vėlesniais kolonistais. Remiantis kalbiniais skirtumais ir teiginiu, esą lietuviai į didžiąją dykrą atsikėlę tik XV a., padaryta išvada, kad mažlietuviai etnografiškai nepriskirtini didlietuviams, kad lietuvių pretenzijos į Rytprūsius neteisėtos. Kurtas Forstreuteris (1897–1979) manė, kad lietuvių kolonizacija Mažojoje Lietuvoje buvo Prūsijos kultūrinės politikos nuopelnas; daugiausia dėmesio jis skyrė lietuvių integracijai į vokiečių visuomenę. Po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių istoriografijoje pradėta domėtis tautų tyrimais (vok. Volksforschung), pirmiausia vokiečių, po 1920 atsidūrusių už Vokietijos valstybės ribų. Pagal naująją koncepciją pasukta specifine tyrimų kryptimi, vadinamąja deutsche Ostforschung [Vokiškieji Rytų tyrimai]. Rytų Europą imta laikyti vokiečių istorijos dalimi, visose publikacijose reikalauta peržiūrėti Versalio taikos sutartį. Regioninė istorija užėmė reikšmingą vietą Karaliaučiaus universitete, žurnale Altpreußische Forschungen [Senovės Prūsijos tyrimai]. Daug dėmesio tyrinėtojai skyrė vokiečių tautai ir jos kultūros plotui. Tautos gyvenamojo ploto teorija rėmėsi gyvenimo konkrečioje vietovėje pastovumu (dar nuo germanų genčių laikų iki tautų kraustymosi laikotarpio) bei Rytų kolonizacija. Po 1945 šių istorinių koncepcijų ir toliau laikytasi. Pvz., straipsnių rinkinyje Gutachten über die Bedeutung und Unentbehrlichkeit Ostpreußens für Deutschland [Apie Rytprūsių reikšmę ir naudą Vokietijai] siekta įrodyti, kad slavai ir lietuviai neturi jokių (nei etninių, nei istorinių) teisių į Rytprūsius. Rytprūsių istoriografijai ypač svarbus buvo valstybės institucijų nuo Ordino iki naujųjų laikų tęstinumas. Ieškota slapto ryšio tarp Ordino ir Prūsijos karalių dvasios. Tik naujausiuose darbuose atsisakyta šios krypties. Gerardo Labudos redaguota Pamario istorija tyrimų objektu pasirinko vietinių gyventojų veiklą, neskirstant jų pagal tautybes ir politinę priklausomybę. Tvirta ir Wolfgango Keßlerio pozicija: Rytų vokiečių regioninė istoriografija savo specifiką įgauna tik dėl šios kaimynystės (su lenkais ir lietuviais). Jai tenkanti ypatinga atsakomybė, atkreipiamas dėmesys į gyventojų nevokiškas grupes.

L: Hackmann J. Tautinių santykių Rytų ir Vakarų Prūsijoje problema vokiečių istoriografijoje // Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų XVI-XX a. istorijos problemos. Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 2001.