kronika

krònika, labiausiai paplitęs viduramžių Europos istorinis kūrinys. Skirtingai nuo analų, kronikose smulkiai dėstyti įvykiai, stengtasi pateikti vieną ištisinį pasakojimą. Chronologijos kronikos visai ar beveik neturėjo. Vakarų Europoje XII–XIII a. atsirado tautinės kronikos. Vidurio Europoje tuo metu buvo tik krašto kronikos; jose šalies ar jos regionų istorija buvo siejama ne su tautos gyvenimu, o tik su valdančiosios dinastijos veikla. Tokios kronikos atsirado ir Baltijos regiono vokiečių kolonijose (Kryžiuočių kronikos). Jos svarbios XII a. pabaigos–XV a. pradžios Prūsijos ir Lietuvos istorijai (Dusburgo kronika, Naujoji Prūsijos kronika, Jono Posilgiečio kronika). Prie tautinių kronikų jos priartėjo XV a. II pusėje–XVIII a. pradžioje; tačiau kartu jau veiktos Renesanso pragmatizmo. Tai lėmė istorinių šaltinių kritikos naivumą, daugybės fantastinių vaizdinių atsiradimą. Senieji istorijos šaltiniai tokiose kronikose atmestinai apdoroti, amžininko pasakojimas abstraktus ir neatitinka faktografijos (pvz., Senoji ir naujoji Didžiųjų magistrų ir kitos kronikos).

Edvardas Gudavičius