kryžiuočių kronikos

istoriniai šaltiniai, rašyti XIII–XV a. Kryžiuočių ordino narių arba Prūsijos dvasininkų.

kryžiuõčių krònikos, istoriniai šaltiniai, rašyti XIII–XV a. Kryžiuočių ordino narių arba Prūsijos dvasininkų. Svarbiausios: Dusburgo kronika, Vygando Marburgiečio Naujoji Prūsijos kronika, ↑ Jono Posilgiečio kronika. Vertingos ir mažesnės kronikos: Pelplino analai (1190–1293 įvykiai), Sembos kanauninko parengta Prūsos istorijos santrauka (nuo pirmųjų amžių po Kristaus iki 1338), Senoji Olyvos kronika (metraščių kompleksas, kuriame yra vienas senosios Prūsos šaltinių), Trumpieji Prūsos analai (1190–1337), Torunės analai (941–1410), Prūsijos ekspediciolo analai (1233–1414), Dietmaro parašyta Lübecko kronika, Konrado Bičino Petro Dusburgo kronikos tęsinys (1332–1433). Vėlyvesnės Kryžiuočių ordino kronikos (XV a. II ketvirčio–XVI a.) tai ankstesnių kronikų kompiliacijos: Senesnioji Didžiųjų magistrų kronika (1190–1433: tęsiniai iki 1479), Lauryno Blumenau kronika (rašyta XV a. viduryje), Trumpoji vyriausiųjų magistrų istorija (apie 1500). Kryžiuočių kronikose tendencingai ir vienpusiškai vokiečių karinių misijų ideologijos požiūriu aprašyti Ordino karai su Lietuva; kartu pateikta unikalios faktinės medžiagos apie politinius įvykius, to meto Lietuvos santvarką, ūkį, techniką, papročius. Pvz., Petro Dusburgiečio kronika yra pagrindinis XIII a. Prūsos ir XIII a. pabaigos–XIV a. pradžios Lietuvos istorijos šaltinis. Vokiškai parašytos Vygando Marburgiečio kronikos išliko tik ne per geriausias 1464 lotyniškas vertimas, tačiau ir jame atspindėta XIV a. II pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovos su Kryžiuočių ordinu. Senoji Olyvos kronika rašyta ne pačių kryžiuočių, todėljoje pateikta jiems nepalankių versijų. Sembos kanauninko Prūsos istorijos santrauka ir Torunės analai pasižymi tikslia chronologija.

Edvardas Gudavičius