Karaliaučiaus archyvas

Karaliáučiaus archỹvas, Prsijos slaptàsis valstýbinis archỹvas Karaliáučiuje (vok. Das Preussische geheime Staatsarchiv in Königsberg) po Antrojo pasaulinio karo buvo perkeltas į Göttingeną (Žemutinė Saksonija). Tai svarbiausias vokiečių archyvas Kryžiuočių ordino, Rytprūsių ir Mažosios Lietuvos istorijai tirti. Savo pobūdžiu sudaro beveik organiškai uždarą vienetą, susidariusį nuo seniausių Vokiečių ordino laikų Prūsuose, skiriasi nuo daugelio kitų Vokietijos ir Vakarų Europos archyvų. Rytprūsių plote visą laiką būdavo tik vienas vyriausias valdovas: nuo 1231 (1226) – Ordinas, nuo 1525 – hercogas, nuo 1618 – Brandenburgo (Hohenzollerių) kurfiurstas, 1701 tapęs Prūsijos karaliumi. Tad medžiaga beveik apie visą plotą tarp Nemuno ir Vyslos buvo telkiama vienoje vietoje. Net krašto vyskupijų, išskyrus Varmę ir Kulmą, archyvai tapo Karaliaučiaus archyvo dalimi. Ribos tos žemės, kurią apima Karaliaučiaus archyvas, per amžius nesiplėtė ir link Lietuvos nuo 1422, išskyrus Klaipėdos krašto atvejį (1923), iki 1939 pasiliko tos pačios sienos. Savo valdose Vokiečių ordinas kliudė kurtis kitiems vienuolynams. Tad Karaliaučiaus archyve trūksta vienuolynų archyvų, kurie Vakarų Europos archyvuose paprastai sudaro žymius fondus. Didžiajam ordino magistrui perkėlus savo sostinę iš Venecijos į Marienburgą (1309), ten kanceliarijoje telkėsi visa archyvinė medžiaga. Po didžiojo magistro Winricho von Kniprodės mirties (1382) staiga Karaliaučiaus archyve medžiagos pagausėja, aptinkami pirmieji siunčiamų laiškų nuorašų pėdsakai. Turbūt ne tik pigesnės rašomosios medžiagos atradimas (popierius), bet ir prasidėjęs Lietuvoje intensyvesnis politinis gyvenimas bei neramumai skatino daugiau dėmesio skirti kanceliarijai, kurioje Vytauto–Kazimiero laikais susikaupė daug įdomios medžiagos. Po luomų revoliucijos (Driežų sąjunga) 1454 prasidėjus Trylikos metų karui, Vokiečių ordino sostinė ir jo archyvas buvo perkelti į Karaliaučių. Senoji archyvo dalis buvo palikta pakeliui (1457) Tepliavoje ir tik 1722 perkelta į Karaliaučių. Po ordino sekuliarizacijos Karaliaučiaus archyve yra pastebima dar ryškesnė sistema, kai hercogo Albrechto kanceliarijai ėmė vadovauti humanistas Friedrichas Fischeris. Plačiu mastu buvo įvestos išleidžiamųjų laiškų ir dokumentų nuorašų knygos. Šitaip susidarė žymiausias Karaliaučiaus archyvo fondas, vokiškai vadinamas Ostpreussische Folianten, užimąs 754 m lentynų ilgio. Iš viso Göttingene Karalisučiaus archyvas užėmė 1750 m lentynų. Jo branduolį sudaro 6 skyriai: 1. Pergamentiniai dokumentai (vok. Pergament-Urkunden) – 30 m lentynų. 2. Ordinų laiškų archyvas (Ordensbriefarchiv = OBA) – 39,5 m. 3. Ordino siunčiamųjų laiškų ir dokumentų nuorašai, kurių lentynose yra 39,5 m tomų. 4. Hercogo laiškų archyvas (vok. Herzogliches Briefarchiv = HBA) yra gana gausus ir labai įvairus, jo dėžutės užima 98 m lentynų. 5. Etats-Ministerium (= E. M.) fondą sudaro apie 3000 paketų po maždaug 15 cm aukščio, išdėstytų 425 m ilgio lentynose. 6. Rytprūsių foliantai (vok. Ostpreussische Folianten) apima įvairius politinius, finansinius, bažnytinius, teisinius ir kitus reikalus. Be to, įvairių įstaigų (XVIII–XX a.) aktai, depozitai ir rankraščiai sudaro apie 200 m lentynų. Karaliaučiaus archyvas turi ir išsaugojo vertingą per 10 000 žemėlapių rinkinį. Tik vietoj kitados turėtos ir žuvusios 16 000 tomų bibliotekos Göttingene Karaliaučiaus archyve buvo surinkta 1600 tomų. Į Karaliaučiaus archyvą yra patekę daug miestų, valsčių ir bažnyčių depozitų. Tilžės depozitas buvo gausiausias. Labai svarbus yra Gumbinės įstaigų depozitas apie zalcburgiečių emigravimą į Rytprūsius (1732). Į Karaliaučiaus archyvą pateko žydų bendruomenės, kuri Karaliaučiuje atsirado XVIII a., archyvas. Apie 300 įvairių Rytprūsių miestų cechų ir amato draugijų čia buvo deponavusios savo archyvus. Tačiau tik maža tų depozitų dalis išgelbėta per Antrąjį pasaulinį karą. Anksčiau Karaliaučiaus archyvas ėjo svarbios administracijos įstaigos pareigas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir jo metu archyvas pasipildė naujais aktais iš Lenkijos ir Lietuvos. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Vokietijos, Karaliaučiaus archyvui buvo atiduoti Klaipėdos seimelio aktai. Iš Kauno valstybinio (centrinio) archyvo (perkelto į Pažaislio vienuolyną) 1943 rugsėjį į Karliaučiaus archyvą pergabenti Klaipėdos krašto gubernatoriaus (1923–1939) aktai. Norint šiuos dokumentus geriau apsaugoti nuo aviacijos puolimų, jie buvo paslėpti Willkühnen pilyje Semboje, bet iš ten nebeišgabenti. Saugumo sumetimais Klaipėdos ir Plocko įstaigų aktai buvo paimti kaip depozitai. Dideli kiekiai Suvalkų apskrities archivalijų pateko į Karaliaučiaus, kai Suvalkų trikampis 1939 pabaigoje tapo Rytprūsių dalimi. Šitaip surinkti depozitai ir archivalijos Karaliaučiaus archyvą stipriai pagausino, tad jis 1942 užėmė 2200 m² plotą. Karaliaučiaus archyvas ilgai veikė tik kaip tarnybiniams valdžios reikalams skirta įstaiga. 1804 VI 21 buvo panaikinta Etats-Ministerium, apėmusi Vakarų Prūsus, Rytprūsius ir „Lietuvą“ (Mažąją Lietuvą). Buvo įkurta atskira valdinė įstaiga Slaptasis archyvas (vok. Das geheime Archiv). Mokslo reikalams pirmasis Karaliaučiaus archyvu naudojosi Lukas Davidas, tik gausus jo rankraščių palikimas (jo kronikos reikalui panaudotas) yra žuvęs Karaliaučiuje per Antrąjį pasaulinį karą (1945). Rašydamas žinomą Prūsų istoriją (1808) ir knygą apie Švitrigailą (1820) Karaliaučiaus archyvu naudojosi Augustas Kotzebue. Nuo pirmojo archyvo direktoriaus Abrahamo Ernsto Hennigo (jis Karaliaučiaus archyve sukūrė savo tvarką ir tradicijas) laikų tapo priimta, jog Karaliaučiaus archyvo vedėju gali būti tik tas, kuris dėstė Karaliaučiaus universitete pagalbinius istorinius mokslus. Ilgai (1817–1863) Karaliaučiaus archyvui vadovavo Prūsijos istorikas Johannesas Voigtas. Daug pažangos Karaliaučiaus archyve padaryta Ericho Joachimo direktoriavimo laikais (1887–1921). 1901 buvo sukurtas atskiras Dancigo valstybinis archyvas, kuris apėmė Vakarų Prūsus (vok. West-Preussen). Vakarų Prūsa buvo nuėjusi savo keliu, kai 1454 (1466)–1772 buvo Lenkijos valdžioje. Kaip Karaliaučiaus archyvas buvo centrine įstaiga Rytprūsiams, taip Dancigo archyvas sutelkė viską, kas susiję su Vakarų Prūsais. Po Paulio Kargės direktoriavimo (1921–1927), Karaliaučiaus archyvą ėmus tvarkyti Maxui Heinui (iki 1945), prasidėjo daugeliu atžvilgių rimtesnis darbas. Buvo sutvarkytas svarbus Etats-Ministerium fondas. 1930 pabaigoje Karaliaučiaus archyvas perkeltas į specialiai pastatytus modernius plieno ir stiklo rūmus (Hansaring 31). Archyvas erdviose patalpose dėl daugybės depozitų ir naujų archivalijų taip išsiplėtė, kad atrodė, jog naujieji rūmai, galį sutalpinti archivalijas 3000 m² plote, yra pasidarę per maži. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai Rytprūsių klausimas ir jų praeities problemos darėsi aktualesnės, Karaliaučiaus archyvas įgijo dar daugiau reikšmės. Imta labiau domėtis krašto formavimusi (Gertruda ir Hansas Mortensenai), buvo rašomos disertacijos ir mokslo darbai, naudojantis Karaliaučiaus archyvo fondais. Buvo įkurta Rytprūsių ir Vakarų Prūsų istorijos tyrinėjimų komisija.

L: Forstreuter K. Das Preussische Staatsarchiv in Königsberg. // Ein geschichtlicher Rückblick mit einer Übersicht über seine Bestände. 1955; Hein M. Das Staatsarchiv Königsberg und seine nationale Bedeutung. 1933; Brenneke A., Lesch W. Archivkunde. 1953, S. 375–376; Mitteilungen des Gen. Direktors der Staatsarchive. 1937, 1939; Akten des Gen. Direktors der Staatsarchive. IV, 1942, VI; Ivinskis Z. Lietuvių tautos žygių šaltiniai. Karaliaučiaus archyvo svarba Lietuvos praeičiai. // Aidai, 1954, p. 297–302.

Zenonas Ivinskis

Iliustracija: Karaliaučiaus archyvas / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos bibliotekos“, 1987

Iliustracija: Karaliaučiaus valstybinis archyvas / Iš Kurto Forstreuterio knygos „Wirkungen des Preußenlandes“, 1981