Vydūno muzikinė veikla

Vydno muziknė veiklà apima chorinio sąjūdžio Mažojoje Lietuvoje organizavimą ir palaikymą, vadovavimą Tilžės lietuvių giedotojų draugijai, chorinio repertuaro giedotojų draugijoms formavimą. XIX a. pabaigoje, kylant dalies lietuvių visuomenės nutautėjimo pavojui, Vydūnas pasirinkęs taikaus dvasinio pasipriešinimo būdą tautiškumo išsaugojimo, lietuvybės gaivinimo kelyje, kaip atsvarą vokiečių įtakai laikė ir lietuviškų kultūrinės-meninės krypties draugijų kūrimąsi. Visuotinis lietuviškų chorų sąjūdis Mažojoje Lietuvoje XX a. pradžioje – neatskiriama Vydūno veiklos dalis. Skelbdamas šviesaus, džiugaus, gyvo tautos žmogaus idėją Vydūnas ją siekė įgyvendinti per lietuvišką dainą, giesmę, muziką, matydamas jose kultūros, kaip žmogiškumo prado, ugdymo galimybę, pabrėždamas, kad muzika padeda nugalėti savyje daiktinio pasaulio pomėgių sąmyšį, kuriame žmogus paprastai per giliai nardo. Savo skelbiamus individo ir tautos dvasinio tobulėjimo, kultūrinio kūrybingumo principus Vydūnas įkūnijo konkrečia menine-muzikine veikla – 1895 įkūrė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, Vydūno dėka 1896–1897 („Birutės“ vyrų choro šventėse) pirmą kartą Rytprūsiuose skambėjo lietuviškos dainos. Nuo 1898 tautiškas dainas į savo repertuarą įtraukė Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Nuo pirmųjų savarankiškos veiklos metų ji dirbo labai intensyviai, nuosekliai ir kryptingai. 1900 surengė 7, 1901 – 11 švenčių ir vakarų. Draugija nebuvo paprastas choras, o bendraminčių, dvasiškai artimų, Vydūno idėjas pripažįstančių ir jų vienijamų žmonių bendrija, ji tapo lietuvių kultūrinio judėjimo Mažojoje Lietuvoje širdimi, chorinio sąjūdžio pradininke ir tradicijų kūrėja. Tilžės Jokūbynės parke ir salėje ji rengė savitas, Vydūno sukurtos struktūros vasaros ir žiemos šventes. Paprastai šventės būdavo dviejų dalių – muzikinės ir teatrinės. Svarbiausią programos dalį sudarydavo choro dainos. Jose nuolat dalyvaudavo 50–60 žmonių iš Tilžės, Ragainės, Rukų, Katyčių ir kitų vietovių. Savita švenčių dalis – laigymai – buvo mergaičių rateliai su dainomis. Vydūnas aiškino, kad kūno lavinimas, sportas t. p. turi tarnauti dvasiniam tobulėjimui, kad šokant, sportuojant reikia pasistengti (...) apreikšti daugiau vidaus, dvasios – sielos gyvumo, (…) ne tiek šokti, kiek laigyti įvairiais judesiais apreiškiant pilnesnįjį vidaus gyvenimą. Šventės pabaigoje, po vaidinimo (dažniausiai Vydūno veikalo), įvykdavo draugiškas pasilinksminojimas. Didelėse šventėse būdavo sakomos kalbos, skaitomos paskaitos. Vydūno chorą jau nuo 1901 į savo šventes ėmė kviestis vokiečiai. Vydūnas pradėjo ir įtvirtino koncertines išvykas į kitas vietoves. Tilžės giedotojai su lietuviška daina ir vaidinimais lankėsi Kaukėnuose (1901 VIII 4, pirmoji išvyka), Gumbinėje, Ragainėje, Šilutėje, Klaipėdoje, Smalininkuose, Lauksargiuose, Rukuose, Piktupėnuose, Žibuose, Rusnėje, Pagėgiuose, Panemunėje, Rambyne, Palangoje, Kaune ir kitur. XX a. pradžioje Vydūnas skatino kurti naujas giedotojų draugijas, rėmė jų veiklą. Tilžės giedotojų pavyzdžiu iki 1912 vidurio Mažosios Lietuvos įvairiose vietose įkūrė 18 jaunimo draugijų, jos susibūrė į Vydūno vadovaujamą „Santarą“. Suprasdamas lietuviškų draugijų darbo svarbą susitikimuose, paskaitose, leidiniuose Jaunimas, Darbymetis ir kituose Vydūnas aiškino, kokiais būdais reikėtų artinti žmones prie aukštosios dvasinės kultūros, repetuodavo su draugijų vaidintojais, dainininkais, diriguodavo jų chorams, bendradarbiavo su Klaipėdos „Aukuro“ draugija, padėjo prie jos veikusiam Vaidilutės chorui. Važinėdamas po kraštą rodė pavyzdį, ugdė ir puoselėjo draugijų bendrų švenčių rengimo tradiciją, išaugusią į Klaipėdos krašto dainų šventes (Vydūnas buvo vienas pagrindinių krašto lietuviškų dainų švenčių įkvėpėjų, organizatorių ir dvasinių vadovų). Iki 1933 Vydūnas buvo tradicinių Joninių švenčių ant Rambyno kalno jungtinio visų dalyvių choro pagrindinis dirigentas. Rūpinosi giedotojų draugijų patvarumu, reguliariu darbu, profesiniu, meniniu lygiu. Aiškino chorvedžiams, kad jie turį rūpintis giedotojų tarsena, gražiu vokalo skambesiu, kaip artikuliuoti balses, tarti priebalses, kokiu būdu pasiekti norimą choro tembrą. Šia prasme Vydūnas buvo muzikas pedagogas praktikas, dainavimo, giedojimo mokyme įžvelgęs ne tik estetinio dvasinio jaunimo ugdymo galimybę, bet ir teisingos gimtosios liet. kalbos, gražios tarties atramą. Svarbi Vydūno sritis – chorinio repertuaro giedotojų draugijoms formavimas. Stingant lietuviškų dainų Vydūnas ragino Tilžės muzikus jas kurti. Daug mišriam chorui skirtų dainų sukūrė Albertas Storostas (Lietuva brangi šalelė, Saulelei leidan, Vai kilau, Gilanda, Tai ženkime artyn ir kitas), Karlas Janzas (originalios ir harmonizuotos dainos bei giesmės Amžius po amžių, O, tie žmonės, Anoj pusėj ažaero ir kitos), Tilžės vokiečių choro vadovas Wilhelmas Wolffas (Oi eisiu, eisiu, Tai išdainavau visas daineles, Saulužė užteka, Tetuži mano, Tėvynės balsas ir kitos). Daug šioje srityje dirbo pats Vydūnas. Jis rinko lietuvių liaudies dainas ir giesmes, jas harmonizavo, kūrė originalias, perkomponuodavo kitų autorių giesmes. Vydūnas gerai pažino lietuvių muzikos folklorą, studijavo liaudies dainų rinkinius, išspausdintus Prūsijoje nuo Martyno Mažvydo laikų. Ypač domėjosi ir naudojosi Antano Juškos ir Christiano Bartscho rinkiniais. Pats parašė straipsnių apie lietuvių liaudies dainas (Prūsų lietuvių giesmės ir jų giedojimas, Lietuvių daina ir dainavimas Prūsų Lietuvoje ir kitų), šią temą gvildeno knygoje Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. Daugumą savo dainų Vydūnas sukūrė remdamasis lietuvių liaudies melodijoms, joms būdingomis intonacijomis. Harmonizuojamoms lietuviškoms dainoms norėjo suteikti daugiau subtilumo, švelnumo, jausmingumo, savotiškai sukultūrinti – jų harmoniją ir struktūrą artino prie akademinės muzikos tradicijas teigdamas, kad dainos ...turi ir tokiems žmonėms savo gražumą apreikšti, kurių pajautimas yra kultūros gyvenimo atšipintas. Kad tokiems žmonėms dainos galėtų patikti, tai reikalinga tvirtesnio ritmo ir trumpesnio minčių suglaudinimo, gal ir jų pakėlimo į aplamesnį sumanymą. Vydūnas nebuvo pakankamai giliai įvaldęs kompozicijos paslapčių. Kuriant dainas jam daug padėjo muzikai A. Storostas, K. Janzas, W. Wolffas, V. Voska, o Vydūnas parašė jų ir savo dainų tekstus. Todėl beveik visos jų dainos – savotiški bendraautoriniai darbai. Jos nepasižymi originalumu, bet yra subalsuotos skoningai, santūriai, laikantis klasikinio stiliaus normų – tradicinio, taisyklingo balsų vedimo, mažoro-minoro rėmų, tipiškos harmoninės kalbos, kadencijų; gražios, nuoširdžios, prasmingos. Daugumos liaudies dainų ir giesmių žodžius poetas laisvai transformavo arba sukūrė visai naujus. 1904 Tilžėje išleistas pirmasis Vydūno dainų rinkinys Lietuvos Aidos, 1909 – Lietuvos varpeliai, 1932 Tilžėje – Vydūno sudarytas rinkinys Giesmės mišriam chorui; pastarajame visas giesmes sudarytojas savaip perdirbo, pritaikydamas krašto chorų pajėgumui ir galimybėms. Tarpukariu Vydūnas ir jo Tilžės giedotojai buvo vienintelė lietuviškumo salelė vokiškame krašte. Išblaškyti, trukdomi ir žeminami (buvo sunku gauti patalpas repeticijoms, koncertams, padažnėjo išpuolių: koncerto metu būdavo nupjaustomi elektros laidai, sukeliamos muštynės, neįleidžiama į iš anksto išnuomotą salę, tyčiojamasi verčiant giedoti Vokietijos himną arba tiesiog uždraudžiama rengti šventę ar vakarą) bandė dainomis, giesmėmis, vaidinimais priešintis naujai germanizacijai. Tai truko iki 1935 II 24, kai vokiečių valdžia Prūsų Lietuvoje uždraudė lietuviškų organizacijų veiklą.

Daiva Kšanienė

Iliustracija: Per Tilžės lietuvių giedotojų draugijos 30-mečio šventę Vydūnas sėdi tarp Endzio Jagomasto ir Martyno Jankaus, 1925 / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Vydūno „Lietuvių giesmė“, tapusi Vydūno draugijos himnu / Iš Vydūno draugijos archyvo

Iliustracija: Klaipėdos chorų šventė, skirta Vydūno gimimo 120-osioms metinėms, 1988 / Iš knygos „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas“, 2006