smuikas
smukas, skripkà, styginis griežiamasis (strykinis) muzikos instrumentas, Mažojoje Lietuvoje žinotas nuo XVI amžiaus. Pirmą kartą paminėtas Jono Bretkūno Biblijos vertime. Smuikavimo tradicijas vestuviniuose papročiuose 1690 aprašė Theodoras Lepneris, XVIII a. savo poemoje Metai – Kristijonas Donelaitis. Smuikas, jo konstrukcija detaliai aprašytas Pilypo Ruigio žodyne (1747), smuikavimo tradicijos – Otto Glagau publikacijose (Lietuvininkų kalba ir poezija, 1869). XIX a. Mažojoje Lietuvoje apie smuiką paskelbta žymiai daugiau duomenų negu Didžiojoje Lietuvoje. Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno Lietuvių kalbos žodyne (1850–1851) pateiktas pluoštas anksčiau skelbtų bei naujų smuiko muzikos terminų. Dar plačiau jie aptarti Adalberto Bezzenbergerio (Litauische Forschungen, 1882), Frydricho Kuršaičio (Lietuvių–vokiečių kalbų žodynas, 1883) raštuose. Christianas Bartschas (Dainų balsai, 1889) pateikė lietuvininkų smuiko piešinį su detaliu jo aprašu. Įsigalinčias smuikavimo tradicijas Mažojoje Lietuvoje liudijo Franzas Oscaras Tetzneris (1897). XX a. pradžioje Klaipėdos krašte smuikas kartu su įvairiais (dažniausiai iš Vokietijos atkeliavusiais) dumpliniais muzikos instrumentais (armonika, bandonija ir kitais) tapo vienu populiariausių liaudies muzikos instrumentu. Juo solo arba su kitais instrumentais dažniausiai griežta šokių muzika (polkos, valsai, fokstrotai), pritarta liaudies dainų melodijoms.
L: Baltrėnienė M., Apanavičius R. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai. V., 1991; Butkus A., Motuzas A. Mažosios Lietuvos liaudies instrumentai ir apeiginė muzika. V., 1994; Kirdienė G. Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje. V., 2000; Kirdienė G. Lietuvių liaudies smuikdirbystės, smuikavimo tradicijos ir griežimo ypatybės // Lietuvos aidas, 2002 IX 14; Kirdienė G. Smuiko muzika: lietuvininkai ir žemaičiai // Lietuviai ir lietuvininkai. Etninė kultūra III. Klaipėda, 2004.
Rimantas Sliužinskas
Gaila Kirdienė
Iliustracija: Klasikinis smuikas