sambariai

sámbariai, sudėtinės vaišės. Matas Pretorijus sambarius (Samborios) apibūdino kaip derliaus nuėmimo šventę: kai žmonės nuimdavo derlių ir pradėdavo kulti, keldavo šventę, vadinamą sambariomis. Šis žodis kildinamas iš sumesti, nes tada supildavo grūdų sudėtinę, iš jos kepė papločius bei darė alų. Tie sambariai dar vadinti ant trijų devynių (ant triju dewinu). Kartu tai buvo visų rūšių grūdų šventinimo šventė, kurios metu melstasi, kad Dievas laimintų visus grūdus. Sausio pradžioje šeimininkas imdavo visų rūšių grūdų (kviečių, sėmėnų, miežių, avižų, žirnių, pupų, lęšių ir kitų) po 9 saujas ir atlikdavo tam tikras apeigas. Kiekviena sauja turėjo būti semiama po 3 kartus. Taip iš viso pasemta 27 kartus, viską supilant draugėn. Šie grūdai turėjo būti pirmieji iškulti ir išvėtyti, todėl juos iš anksto atskirdavo nuo kitų. Prie jų dar pridėdavo miežių bei avižų ir daigindavo salyklui. Sudaiginus sumaldavo ir darydavo alų. Pirmąją misą (apie 1/4 statinės) nuleisdavo atskirai, raugdavo pagal skonį, iškošdavo ir laikydavo sau, o likusį raugdavo šeimynykščiams bei svetimiesiems. Prie statinės su alumi be šeimininko, jo pačios ir vaikų buvo nevalia niekam svetimam prisiliesti ar paragauti. Baigus daryti alų šeimininkas vakare pasimelsdavo priklaupęs prie statinaitės ir prileisdavo ąsotį. Prieš gerdamas nuliedavo 3 kartus ant volės Žemynėlei, ją apgarbstydamas. Po to specialiu samčiu užmušdavo gaidį ir vištą, juos išdarinėdavo ir išvirdavo. Šį valgymą palydėdavo ritualiniai veiksmai, maldos. Sambariai, rengti per Sekmines, traktuoti kaip samdytos šeimynos vaišės. XIX a. pabaigoje A. Kuntze rašė apie tokius sambarius: suaugusiųjų ir vaikų šnekučiavimą laukų pievelėse, jaunimo žaidynes, supimąsi.

L: Kuntze A. Bilder aus dem Preussischen Litauen. Rostock, 1884; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 3. V., 2003.