pynimas

pynmas. Naudotos pievų žolės, karklų, žilvičių vytelės, lazdyno plėšos, liepos karnos, pušies balanos, rugių ar nendrių šiaudai, kartais arklio ašutai, t. p. vilnoniai, lininiai, kanapiniai verpalai. Dažnai kartu pintos įvairios medžiagos. Kietos medžiagos minkštintos mirkant arba virinant vandenyje. Seniausi pavyzdžiai: IV–III tūkstantmečiais iki Kristaus iš liepos karnų pinti dembliai ir megztų žvejybos tinklų fragmentai bei II–IV a. laidojimo vietose rastos vytinės juostos, austinės skaros. Iki XIX–XX a. pinta rankomis (su įrankiais ir be jų). Pinta 3 pagrindiniais būdais. Kryžminis pynimas – pluoštas supinamas, suaudžiamas ar suvejamas. Šiuo būdu pinamos juostos ir kiti austiniai audiniai, t. p. taikomas jų apdailai. Taip pintos skrybėlės, vyžos ir krepšeliai, įvairios dėžutės smulkmenoms sudėti, pintinės, krepšiai, kiti buities ir ūkio reikmenys, t. p. bučiai, varžos, doklai žuvims gaudyti, pintos užtvankos, paukščių gaudyklės, sodybviečių aptvarai. Otto Glagau rašė: kaimiečiai, važiuodami į miestą apsipirkti, turėdavę per petį pasikabintą iš karnos pintą kašelę. XIX a. ir vėliau pinti baldai arba jų detalės (kėdžių sėdynės, atkaltės). Įdomus XVIII–XIX a. lietuvininkių galvos plaukų į 2 kasas pynimo būdas. Friedricho Samuelio Bocko teigimu, Ragainės ir Tilžės apylinikių merginos plaukus nuo sklastymo pynė į 2 kasas, kiekvieną jų atskirai supindamos iš 8 pluoštų. E. Gisevius rašė, kad kasai pinti plaukai padalijami į 14 ar 20 pluoštų ir paskui pinama, tarsi koks audimas. Antrasis pynimo būdas – spiralinis. Šiuo būdu pinti įvairių formų dirbiniai: kraitelės, pintinės ir pintinėlės, saiko matai, sėtuvės, duonkubilių dangčiai. Trečiasis pynimo būdas – mazginis. Tai pynimas raišiojimu arba užneriamais mazgais. Taip nerti žvejybiniai, medžiokliniai tinklai, pinikai audiniams puošti, tinkleliai siuvinėti užtiesalams, užuolaidoms ir kitkam. XIX–XX a. trys pynimo būdai taikyti audiniams bei juos puošiančioms detalėms gaminti. Lygiu ir kiauraraščiu pynimu pinti įvairių formų plokštuminiai ir erdviniai dirbiniai. Pynimas buvo meistrų pragyvenimo šaltinis, o dirbiniai – liaudies meno kūriniai. XX a. paplito fabrikiniai gaminiai.

L: Bock F.S. Versuch einer wirtschaftlichen Naturgeschichte von dem Königreich Ost-und Westpreussen. Dessau, 1785, Bd. 5; Gizevijus E. Prūsų lietuvininkų liaudies gyvenimo scenos // Lietuvininkai. V., 1970, p. 128; Glagau O. Lietuvininkų buitis ir būdas // Lietuvininkai. V., 1970, p. 242; Matukonis A., Milašius V., Katunskis J.V. Audimas. V., 1983, p. 4–7.

Ona Danutė Aleknienė

Angelė Vyšniauskaitė

Kutkūnuose (Gumbinės apskritis) pinti krepšiai (dar skaitykite kurbai). Žmonės važiuodavo vežimais prisipjauti karklų. Juos nuluptus džiovino saulėje. Taip pasiruošdavo žiemai žaliavos – baltų karklų. Iš jų pynė skalbinių bei kelioninius krepšius, baldus ir kita. Pintų baldų komplektą sudarė: stalas, suolas, 2 foteliai, taburetė ir gėlių krepšys. Nelupti ir nedžiovinti žali karklai tiko bulvių ir kitiems krepšiams pinti. Kopūstų krepšiai gaminti tokio dydžio, kad į juos tilptų vienas 1 cnt kopūstų. Turgaus krepšys (vok. Turguskorb) būdavo ovalo formos ar kampuotas, su dangčiu. Vykdami į turgų, į jį sudėdavo sviestą, kiaušinius ir kitus produktus. Naudoti darbo įrankiai: aštrus peilis, žirklės, yla, geležies gabalėlis su skyle gale. Karklai jungti vieliniais segtukais, tridaliu skaldikliu skaldyti į 3 dalis. Kai žiemą baltus karklus sunaudodavo, pindavo iš dideliame karštyje šutintų žalių karklų. Iš jų iki Naujųjų metų daryti apskriti krepšiai. Juos tam pritaikytu vežimu vežė pardavinėti į turgų. Krepšiai iš Kutkūnų pardavinėti ir miestuose: Geldapėje, Darkiemyje ir kitur.

MLEA

Iliustracija: Iš žilvičio šakelių pinti bučiukai – žvejybos įtaisai, 1998 / Iš Šilutės muziejaus fondų

Iliustracija: Sėtuvė – rištinė šiaudų pintinė javams sėti, 2002 / Iš Remigijaus Pauliko rinkinio Viešvilėje