pjūties šventė
pjūtiẽs šveñtė. Motiejus Strijkovskis (XVI a.) aprašė iškilmingas apeigas aukojant ožį arba jautį. Jonas Lasickis (XVI a.) ožio aukojimo apeigas siejo su pjūties švente: Užbaigę pjūtį, vėl atlieka iškilmingą padėkos aukojimą. XVII a. pabaigoje jas aprašė Matas Pretorijus: 1 ar 2 dienas prieš darbo pradžią šeimininkas išeidavęs į laukus, ten slapta supjaudavęs saują rugių ir parnešęs ją padėdavęs klėtyje (tai darydavo nevalgęs, kad kas burtais nepakenktų jo derliui). Eidamas su šeimyna rugių pjauti, šeimininkas išsinešdavo duonos kampą ir lašinių. Visi iš savo užsiimto baro supjovę po rugių pėdą ant jų susėsdavo (kiekvienas savo bare). Šeimininkas supjaustydavo duoną ir lašinius, padalydavo visiems, tuomet pradėdavo garsiai melstis, dėkodamas Dievui už derlių ir prašydamas jį apsaugoti nuo nelaimių. Pavalgę vėl pjaudavo rugius iki pavakarių. Grįžus namo, šeimininkas atsiklaupdavo prie stalo (o šeimynykščiai stovėdavo), imdavo kaušelį į ranką, pasimeldęs dėkodavo Dievui, palabindamas ir žemyneliaudamas išgerdavo į savo žmoną. Visi t. p. palabindami išgerdavo susėdę. Šeimininkas dar pagiedodavo giesmę, tuomet visi valgydavo. Pavalgius šeimininkas vėl pasimelsdavo, laikydamas kaušelį rankoje. Tuomet visi pakildavo nuo stalo ir eidavo gulti. Jei ten būdavo maldininkas, jis padėdavo ant stalo šeimininko slapta supjautą rugių saują ir ją palaimindavo savo malda. Toji sauja dėta klojime šalinėn. Tikėta, kad ji apsaugos sėjai visus rugius. Maldininkas t. p. žemyneliaudamas ir palabindamas dėkojo Dievui už pradėtuvę (Pradetuwe), t. y., rugių pjūties pradžią. M. Pretorijus rašė: pabaigus pjūtį, ką jie vadina pabaigtuwe Ruggpjuties, sustato truputį pėdų. Šeimininkas ir pjovėjai pasimeldžia Dievui, prašydami laimingo rugių suvežimo. Tada šeimininkas padaro puokštę, nupjauna paskutinę rugių saują. Kiti nupina iš varpų vainiką, jį uždeda šeimininkui arba geriausiai pjovėjai ant galvos ir dainuodami eina namo, kur šeimininkė, iš anksto pasiruošusi kibirą vandens, aplieja vainiko nešėjus, linkėdama gausaus javų derliaus kluone ir klėtyje. (Dar skaitykite plonis). Šventė baigta kaip ir pradėtuvės. K. Donelaitis poemos Metai skyriuje Vasaros darbai rašė: mūsų lietuvininkai prisirėkia, kad jie po Jokūbinių, jau rugius nukapoję, Plonį neša būriškai šokinėdami suokia. XIX–XX a. I pusės tradicijoje pjūties šventė – pabaigtuvės vis dar išlaikė šventės ypatybes, jos prasidėdavo nuo apeigų: tvarkyti namai, jie puošti žalumynais. Pjovėjai apsirengdavo naujais, švariais drabužiais (kad duona būtų balta). Ypatingas dėmesys skirtas paskutinio pėdo nupjovimui. Šios apeigos iki XX a. pradžios išsaugojo mitinius tikėjimus apie javų dvasią, kuri mažėjant pjaunamų javų plotui vis traukiasi, kol pagaliau pasiliekanti paskutiniame pėde. Lietuvininkai žinojo Rugių bobą. Apie Tilžę ji įsivaizduota kaip griežto žvilgsnio moteris, geležinėmis, deguto pripildytomis krūtimis, ji užmaudavusi vaikams geležines kurpes. Kitur ji įsivaizduota visą laiką jojanti ant arklio arba lydima šuns. Sugautus vaikus ji spausdavusi prie savo geležinės širdies. Mažojoje Lietuvoje dar XIX a. pabaigoje paskutinį javų pėdą (vadinamą boba) sutaisydavo moters pavidalo ir iškilmingai parveždavo paskutiniame rugių vežime. Parvežę į namus perliedavo vandeniu. Beveik visoms svarbiausioms kaimo bendruomenės šventėms būdingas paprotys laistytis vandeniu. Jis sietinas su lietaus iššaukimo apeigomis. Vainiką atnešusių pjovėjų suliejimas vandeniu turėjo užtikrinti pakankamą drėgmės kiekį būsimaisiais ūkiniais metais. Vaišės, tam tikri patiekalai – būtina bet kurio kaimo bendruomenės šventės dalis. Iki Antrojo pasaulinio karo pjūties šventė dar vadinta dagos, padėkos švente, švęsta spalio mėnesio pradžioje su vaišėmis, statine alaus. Pjūties šventė simboliškai švęsta ir išeivijoje. 1983 X 16 Lietuvių evangelikų liuteronų moterų draugija Toronte (Kanada), Lietuvių namuose, surengė pjūties ir padėkos šventės minėjimą (vaišinta tradiciniais pietumis; kalbėta apie Martyną Jankų, „Aušrą“). Kunigas Jonas Pauperas rašė: minint padėkos šventę, verta į žmogaus gyvenimą žvelgti kaip į sėją ir dagą. Žmogus sėja savo žodžiais ir darbais bei atitinkamu laiku dagoja savo sėtosios sėklos išaugusį vaisių arba derlių. Per dagos šventę primenama, kad žmonės yra ir dirva, ir sėjėjai, ir patys kviečiai, kurie bus nukirsti, kai ateis derliaus metas. Dagos šventė buvo ne tik susimąstymo, bet ir padėkos šventė.
L: Prätorius M. Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne. Berlin, 1871, S. 57–60; Vaicekauskas A. Nuo rugiapjūtės pabaigtuvių iki Vėlinių // Šiaurės Atėnai. 2000 X 21, nr. 39 (529), p. 10; MLFA.
Angelė Vyšniauskaitė
Iliustracija: Javapjūtė Pagėgių apskrityje, 1935 / Iš MLEA
Iliustracija: Garinė kuliamoji javų lauke, iki 1944 / Iš MLEA
Iliustracija: Javų pėdų krovimas į daržinės šalinę, iki 1944 / Iš MLEA