pinigai

piniga, metaliniai, vėliau ir popieriniai ženklai kaip vertės (kainos) matas. Nuo senų laikų krašte vartoti įvairių formų pinigai (dar skaitykite monetos).

Pinigai sakmėse. Dažnai pasakota apie esą pasirodančius paslėptus pinigus Apie juos žmonės sužinodavo pamatęs blyksint ugnelę, ugnies kamuolį. Pinigai degą mėlyna ugnimi šventadienio naktį 12 val., jų kasti į lauką eidavo tą valandą. Tikėta, kad pinigai degą tik kartą per 7 metus. Jie turėję savo sargus. Juos saugoti galėjęs velnias. Užkasdamas pinigus žmogus paskirdavęs juos jam. Užkasti pinigai pasirodą gyvūno pavidalu: žmogus matąs šunis, veršį, kiaulę, jiems sušeriąs, tada pažirdavę pinigai, pasirodydavę ir žmogaus pavidalu (moterimi, vaiku, ponaičiu). Pasakota: žarstę žarijas ponaičiai, įpylę jų į žmogaus skverną – tas radęs auksinius pinigus ten. Kartais parsinešęs iškastus pinigus namo, žmogus teturėdavęs tik šukes arba geležėles. Pinigai galėję vaidentis. Namuose, kur paslėptas lobis, niekas negalėjęs miegoti, nes girdėdavosi žodžiai: krisiu, pulsiu, lėksiu. Paliepus kristi, nukrisdavęs pinigų maišas. Sakmėse pasakota apie pinigų slėpimą ir užkerėjimą. Paprastai pinigus slėpdavę labai šykštūs žmonės, nenorėdami jų palikti net savo vaikams. Dažniausia slėpimo vieta – jauja. Užkasęs pinigus žmogus pasakydavęs užkeikimą. pvz., pinigus iškasti galima tik užkasėjo ranka; iškas tik atnešęs 5 galvas. Užkeikimą išgirdęs gudresnis žmogus numirėlio ranka atkasdavęs pinigus, atnešdavęs gaidžių, žvirblių, kopūstų galvas ir išsikasdavęs lobį. Sakmėse apie pinigų kasėjų nuotykius atsispindi fatališkas požiūris į pinigų radybas. Pvz., kaimynai kviečią žmones kasti lobio, o jis atsakąs: Jei bus man skirta, tai pro langą įmes. Žmonės iškasę supuvusį šunį ir įmetę jį į trobą – ten pabirę pinigai. Kasėjams kartais kas patardavo sapne. Pinigų kasimas buvęs pavojingas. Pvz., kasėjams imdavo vaidentis: atvažiuodavęs vežimas 8 arkliais kinkytas, rodėsi visokios baisenybės. Kasėjai būdavo suluošinami: apakdavo, apkursdavo, tapdavo nebyliais. Pavykdavę tik nekreipiantiems į baidykles dėmesio arba apsibrėžiant aplink save ratą, kad nepasiektų piktosios jėgos. Išsigandę ir pabėgę kasėjai grįžę pinigų neberasdavę. Su rastais pinigais reikdavę elgtis atsargiai. Paprastai pinigai laimės neatnešdavę: kasėjas ar jo šeimos nariai išprotėdavę.

L: Basanavičius J. Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių. Chicago, 1903; Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. III, V., 2002; Klaipėdiečių lietuvių tautosaka // Tautosakos darbai, t. 7, 1940; Lietuvininkų žodis, K., 1995; Lietuviškos pasakos, t. 2, Shenendoah Pa, 1902.

Jūratė Šlekonytė

Pinigai Prūsoje. X–XIV a. Prūsoje ir Didžiojoje Lietuvoje pinigų funkcijas atliko sidabro lydiniai, dažniausiai vadinti kapomis. Jos baltų gyvenamojoje teritorijoje šiek tiek skyrėsi išvaizda ir mase. Būdingiausi 3 baltiškų kapų tipai: lietuviškos, latviškos ir prūsiškos. Daugiausia rasta specifinės išvaizdos lietuviškų kapų: sidabro lazdelės suapvalintais galais, dažnai turėjusios gilias įkartas, padarytas tikrinant sidabro kietumą (kokybę) ir kapos tikrumą. Vidutinė lietuviškų kapų masė buvo apie 107 g, artima 1/2 skandinaviškos markės (208 g). Mažojoje Lietuvoje rasti 5 lobiai su lietuviškomis kapomis. Vienintelis prūsiškų kapų lobis rastas apie 1993 Kranto mieste. Jame 29 kapos, kurių masė svyruoja nuo 127,1 iki 140,3 g, vidutinė masė 134,6 g (didesnė už lietuviškų kapų masę). Tai liudija, kad senieji prūsai liedino savo kapas pagal jiems būdingą svorio normą, nesusijusią su skandinaviška marke. Prūsiškų kapų ilgis buvo apie 13 cm, artimas lietuviškoms; jos neturėjo jokių įkartų, įspaudų (tuo skyrėsi nuo, pvz., latviškų kapų). XIII a. Prūsą nukariavus Kryžiuočių ordinui ir įvedus savus pinigus, prūsiškų kapų naudota vis mažiau. Jos randamos retai, nes dauguma jų buvo perlydytos gaminant okupacines Ordino monetas – helerius.

Stanislovas Sajauskas

Iliustracija: Prūsiškoji kapa, rasta Semboje / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Vokiečių ordino XIII–XIV a. monetos (brakteato), nukaltos Karaliaučiaus kalykloje, aversas / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Vokiečių ordino XIII–XIV a. monetos (brakteato), nukaltos Karaliaučiaus kalykloje, reversas / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Prūsijos šilingas, nukaltas Kazimiero (1447–95) Torūnėje / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Stepono Batoro šilingas Prūsijai, nukaltas Marienburge, 1584 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Žygimanto Senojo trigrašio, nukalto Karališkajai Prūsijai, aversas, 1535 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Žygimanto Senojo trigrašio, nukalto Karališkajai Prūsijai, reversas, 1535 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Prūsijoje naudotas Lenkijos ir Lietuvos valdovo Jono Kazimiero dukatas, auksas, Dancigo kalykla, aversas, 1651 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų

Iliustracija: Prūsijoje naudotas Lenkijos ir Lietuvos valdovo Jono Kazimiero dukatas, auksas, Dancigo kalykla, reversas, 1651 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondų

pinigų reforma. XVI a. pradžioje Varmei ekonominę žalą darė Kryžiuočių ordino išleistų netikrų prūsiškų monetų platinimas. Pastebėjęs, kad krašto ūkinio smukimo viena iš priežasčių yra pinigų vertės kritimas, įvairių pinigų kaldinimas, M. Kopernikas parengė pinigų reformos projektą, siūlydamas Prūsijai, Lenkijai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei sudaryti piniginę sistemą, įvesti griežtą monetų kaldinimo kontrolę (tada Prūsijoje būta 4 miestų, turėjusių teisę nekontroliuojamai leisti savo pinigus). Šiuo projektu pasinaudota rengiant pinigų reformą (1524). Buvo nustatyti tokie pinigų vertės santykiai: 1 taleris = 90 grošų = 1620 pfenigų; 1 florinas (guldenas) = 30 grošų = 540 pfenigų; 1 markė = 20 grošų = 360 pfenigų. 1 sidabrinė markė = 4 ketvirtokams = 60 šilingų = 720 pfenigų; 1 grošas = 3 šilingams = 18 pfenigų. XVI a. pradžioje pradėtas kalti taleris, tuomet kaldintų pinigų santykiai: 1 šilingas = 36 pfenigams; sidabrinis grašis = 3 šilingams = 19 pfenigų; sidabrinis dvigrašis = 6 šilingams = 36 pfenigams; trigrašis = 3 grašiams = 18 šilingų; aštuntokas = 7,5 grašio = 22,5 šilingo; guldenas (florinas) = 4 aštuntokams arba 30 grašių. XVI a. atsiskaitinėta guldenais, markėmis, grošais ir mažesniais pinigėliais. Po 1821 Prūsijos pinigai taleriai dalinti į 30 sidabro grašių, šie – į 12 pfenigų.

L: Juška A. Mikalojus Kopernikas, Kaunas, 1962; Ribka E. Mikalojus Kopernikas, V., 1973; MLFA.

Pinigai XIII–XX a. Kryžiuočių ordino pinigų sistemos pagrindas buvo sidabriniai šilingai ir smulkieji pfenigai (1 šilingas = 12 pfenigų), kaldinti pagal pėdą: iš 1 Kulmo sidabro markės (148,26 g) buvo nukalama 60 šilingų arba 720 pfenigų. 1525 įkūrus sekuliarizuotą Prūsijos kunigaikštystę, pripažįstančią vasalinę priklausomybę nuo Lenkijos, joje įvesta lenkiška pinigų sistema: 1 zlotas = 30 grašių = 90 šilingų = 540 denarų. 1750 įvykdyta pinigų reforma, kuria nustatyta nauja kalimo pėda – iš 1 gryno sidabro Kölno markės (233,85 g) turėjo būti nukaldinama 14 talerių (reichstalerių). Kartu kaldinti 6,055 g auksiniai guldenai (friedrichsdorai). 1764 kaip piniginis vienetas įvestas taleris = 24 grašiams = 288 pfenigams. 1764–1821 Brandenburgo–Prūsijos karalystėje kaltos 1 talerio, 1/2, 1/3, 1/4, 1/6 ir 1/12 talerio 750 prabos sidabrinės monetos. 1821 nustatyta nauja monetų pėda: 1 taleris = 30 grašių = 360 pfenigų. 1871 susivienijus 25 vokiečių valstybėms į Vokietijos Reichą, įvestas naujas piniginis vienetas – markė (M), prilyginta 1/3 talerio, ir jos 1/100 dalis – pfenigas. 1874 pradėta spausdinti popierinius pinigus – reicho bilietus (nuo 1875 ir reicho banknotus), kurie pamažu įsigalėjo (ypač stambių nominalų). Smulkieji pinigai iki 20 pfenigų gaminti kaip monetos iš vario ir nikelio lydinio, stambesnės monetos (nuo 20 pfenigų iki 5 markių) – iš sidabro, o 10, 20 ir 50 M – iš aukso. Pirmojo pasaulinio karo metu (1915–18) atsisakyta sidabrinių ir auksinių pinigų, kuriuos pakeitė popieriniai banknotai. Kaldintos tik smulkių nominalų monetos iš aliuminio, geležies ir cinko, tarp jų 1, 2 ir 3 kapeikų vertės geležinės monetos (1916), skirtos okupuotiems kraštams. Karo metais spausdinta daug popierinių pinigų, nepadengtų valstybės turtu ir platintų priverstiniu kursu. Jiems emituoti įsteigta Skolinamoji kasa (vok. Darlehnkasse). Nepajėgiant padengti didėjančių karo nuostolių, trūkstant prekių ir kilus neregėto masto infliacijai, popierinės markės sparčiai nuvertėjo, kol 1923 tapo praktiškai bevertės. Valstybinei finansinei sistemai subyrėjus, prekių vietinei apyvartai vykdyti kiekvienas stambesnis miestelis ar net kaimas spausdino savus popierinius vadinamuosius vargo pinigus (vok. Notgeld), – markes ir pfenigus. Klaipėdos krašte tokius pinigus emitavo Klaipėda, Šilutė, Rusnė (dar skaitykite pinigai laikinieji Klaipėdos krašte 1917–1923). Karo metu Vokietijoje emituoti pinigai, skirti okupuotiems Rytų kraštams (Lenkijai, Didžiajai Lietuvai, Latvijai) – rubliai ir kapeikos – iki 1918 kursavo ir Didžiojoje Lietuvoje. Tam įsteigta speciali Rytų skolinamoji kasa (vok. Darlehnkasse Ost), kuri 1916 IV 17 Poznanėje išleido milžinišką tiražą surogatinių popierinių pinigų – 1, 3, 10, 25 ir 100 rublių ir 20, 50 kapeikų nominalų. Populiariai šie pinigai vadinti ostrubliais. Buvo nustatytas aukštas jų priverstinis keitimo kursas: 1 ostrublis = 1 Rusijos rubliui = 2 Vokietijos markėms. 1918 pasitikėjimą praradę ostrubliai pakeisti 1/2, 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100 ir 1000 M nominalų išleistomis ostmarkėmis, skirtoms okupuotiems kraštams – Lietuvai ir Latvijai. Jų priverstinis keitimo kursas: 1 ostrublis = 2 ostmarkėms. Vokietijos finansinė krizė tiesiogiai palietė ir 1918 II 16 nepriklausoma pasiskelbusią Lietuvą, nes pereinamuoju laikotarpiu vokiečių okupaciniai popieriniai pinigai Rytų kraštams – ostmarkės – buvo vieninteliai oficialūs valstybiniai pinigai. Lietuvoje jie vadinti auksinais (ostmarkės) ir skatikais (ostpfenigai). Ypatingai dideliais tiražais svetimos valstybės (Vokietijos) nekontroliuojamai spausdintos, jokiomis vertybėmis nepadengtos ostmarkės patyrė hiperinfliaciją. Iš katastrofiškos finansinės padėties Lietuva išsigelbėjo išleisdama nacionalinę valiutą – litą, į kurį 1922 X 1 kursu buvo pakeistos ostmarkės.

L: Suhle A. Deutsche Münz- und Geldgeschichte von Anfängen bis zum 15. Jahrhundert. Berlin, 1974; Suhle A. Die Münze. Leipzig, 1971; Fengler H. 700 Jahre Münzprägung in Berlin. Berlin, 1976; Koppatz J. Geldscheine des Deutschen Reiches. Berlin, 1988; Jurgutis V. Pinigai. Kaunas, 1938; Karys J.K. Nepriklausomos Lietuvos pinigai. New York, 1953; Kuncienė R. Lietuvos pinigai (1915–1941). Katalogas. V., 1995.

Stanislovas Sajauskas

Iliustracija: Friedricho Wilhelmo IV talerio aversas, 1847 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Friedricho Wilhelmo IV talerio reversas, 1847 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Friedricho III auksinės 20 markių monetos, 1888 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Prūsijos kapeika (geležinė), skirta užimtoms Rytų šalims, 1916 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Pinigai 1914–1923. Pirmasis pasaulinis karas įnešė suirutės į pinigų ir kapitalo rinkas, o vėliau jas visai sunaikino. Vokietijoje (ir Mažojoje Lietuvoje), svarbus karo ekonomikos ginklas buvo vidaus paskolos ir popierinių pinigų besaikis leidimas, sukėlęs neregėto masto infliaciją: pvz., žinoti Karaliaučiaus 1 ir 5 bilijonų markių banknotai. Siekiant palengvinti prekių ir paslaugų vietinę apyvartą karo metu, iš dalies sumažinti infliacijos padarinius, spausdinti regioniniai (apskričių, miestų ar bendruomenių) pinigai, skirti vietiniam naudojimui. Karo ir pokario laikinieji, vadinamieji vargo pinigai (vok. Notgeld), spausdinti 20 miestelių Karaliaučiaus srityje bei 3 vietovėse Klaipėdos krašte (dar skaitykite pinigai laikinieji Klaipėdos krašte 1917– 1922). Prie laikinųjų priskirtinos ir specialios paskirties pinigų atmainos – karo belaisvių stovyklų pinigai (Kamštigalio 1 markė, Tilžės geležinės monetos ir kita), kilnojamųjų parodų pinigai (Hufeno 10 markių). Vietinius popierinius pinigus išleido: Karaliaučiaus Karališkoji vyriausybinė centrinė kasa (vok. Königliche Regierungshauptkasse) – 5, 20, 50, 100 M (markių; 1918 X 28); Rytprūsių provincijos sąjunga (vok. Provinzialverband Ostpreußen) – 50 pf (pfenigų), 5, 20 M (1918 XII 10), 500, 1000 M (1922 X 11), perspausdino 500 0000 M iš 500 M, 1 mln. M iš 1000 M, 1 mln. M iš 500 M, 5 mln. M iš 5 M (1923), išleido 10 mln. M (1923 VIII 20), 20 mln. M (1923 VIII 25), 50, 100 mln. M (1923 IX 10), 500 mln. M, 1 mlrd. M (1923 X 1), 2 mlrd. M (1923 X 10), 5 mlrd. M (1923 X 15), 10 mlrd. M (1923 X 20), 50 mlrd. M, 500 mlrd. M (1923 X 25), 100 mlrd. M (1923 X 26), 10 bilijonų M (1923 XI 1), 50 aukso pf, 1 ir 5 aukso M (1923 XI 1); Rytų ir Vakarų Prūsijos žiro sąjunga (vok. Giro-Verband für Ost- und Westpreußen) – 500 000 M, 1, 5 ir 10 mln. M (1923 VIII 22), perspausdino 5 mlrd. M iš 500 000 M, 10 mlrd. M iš 1 mln. M, 50 mlrd. M iš 5 mln. M, 100 mlrd. M iš 10 mln. M (1923), išl. 100 ir 200 mlrd. M (1923 X 30), 1 ir 5 bilijonus M (1923 XI 10); Valstybės geležinkelio direkcija (vok. Reichsbahndirektion) – 1 mln. M (1923 VIII 10), 100 000 M, 5 mln. M (1923 VIII 18), perspausdino 20 mlrd. M iš 5 mln. M (1923), išleido 50, 100 mlrd. M (1923 X 26), 1, 5 bilijonus M (1923 XI 5); Karaliaučiaus miestas – 50 pf (1917 IV 19), 5, 10 ir 20 M (1918 X 26), 50, 100 ir 500 M (1922 IX 30), perspausdino 100 000 M iš 100 M, 500 000 M iš 500 M, 1 mln. M iš 50 M (1923), išleido 1, 3 mln. M (1923 VIII 6), perspausdino 3 mln. M iš 100 M (1923 VIII 13), 20 ir 50 M (1923 IX 13); išleido 100 ir 200 mln. M (1923 IX 19), 1 mlrd. M (1923 X 12), 20 mlrd. M (1923 X 25), 50, 100 ir 500 mlrd. M, 1 ir 5 bilijonus M (1923 X 26); Hufeno Rytprūsių kilnojamoji paroda (vok. Wanderausstellung Ostpreußen) išleido 10 markių Prekybos ir verslo rytų banko čekį; Darkiemio miestas – 5, 10 ir 20 M (1918 XI 22); Dumnavos miestas – 25, 50, 75 pf, 1 M (1921 VIII 1); Friedlando miestas – 40 aukso pf, 1, 2, ir 4 aukso M (1923); Geldapės apskritis – 50 pf (1917 V 10), 20, 50 ir 100 M (1918 XI 13–1919 II 1), 100 ir 1000 M (1922 X 1), 1 ir 5 mln. M (1923 VIII 11), 10 mln. M (1923 X 25); miestas – 35, 50, 75 ir 100 pf (1921 XII 31); Gumbinės Karališkoji vyriausybinė centrinė kasa – 5 ir 20 M (1918 XI 8), apskritis – 1, 20 ir 50 M (1918 XI 15), 50 pf (1919 I 15); miestas ir apskritis – 21 ir 42 aukso pf, 1,05 aukso M (1923 XI 5); Ylavos miestas – 50 pf (1918 IX 27); Įsruties miestas – 5, 20 ir 50 M (1918 X 28–1919 II 1), 50 pf (1918 X 28–1920 I 1), 50, 100 ir 500 M (1922 X 12), perspausdino 100 000 M iš 100 M, 500 000 M iš 500 M, 50 mlrd. M iš 50 M, Taupomoji kasa – 30 ir 70 pf, 1,50, 2,50 ir 3 M (1920); Verpykla (vok. Insterburger Aktienspinnerei) – 50 pf (1916), 1/2 M (1917 XI 9–1918 VII 8), 1 M (1918 X 31); Įsruties Verpimo ir audimo AB (vok. Insterburger Spinnerei- und Weberei-Aktiengesellschaft) – 1, 2, 5, 10, 20, 50, 100, 500 ir 1000 M (1922 IX 28), 2, 5 ir 10 rentinių pf, 5 rentinės M (1923 XII 1); Kamštigalio (prie Piliavos) belaisvių karininkų stovykla – 50 pf, 1, 10, 20 ir 50 M (1917); Kaukėnų bendruomenė – 1/2 M (1917 IV 17); Labguvos apskritis – 50 pf, 1, 5, 10 ir 50 M (1918); miestas – 10 ir 50 pf (1917); Pilkalnio miestas – 50 pf, 5, 10 ir 20 M (1918 X 10); Paskolų draugija (Vorschuß Verein) – 1, 2, 3 ir 5 M (1914); Ragainės miestas – 1/2, 1, 2, 3 M (1914); Rūsių bendruomenė – 1, 2 M (1922 V 1); Tilžės miestas – 1/2, 1, 2, 3, 5 ir 10 M (1914), 1/2 M (1916 XII 29), 25 pf (1917 IV 17), 1 pf (1918 II 26–1919 XII 31), 5, 10, 20, 50 M (1918 X 15–1919 II 1), 20, 50 M (1918 X 15–1919 IV 1), 50, 75 pf, 1 ir 3 M (1921 XI 12), 100 000, 500 000 M, 1 ir 5 mln. M (1923 VIII 15), 10, 20 ir 50 mlrd. M (1923 X 24), 1/2, 1 aukso M (1923 XI 1), 5, 10 mlrd. M (1923 XI 2); Unguros apskritis – 20, 50 M (1918 XI 4), perspausdino 1 ir 5 mln. M (1923), miestas – 25, 50 ir 75 pf, 1 M (1921); Žintų miestas – 50 pf, 1 M (1914 VIII 8, su magistrato arba policijos valdybos antspaudu).

Gediminas Bendinskas

Iliustracija: 100 rublių ostrublio aversas (170×110 mm), tekstas vokiečių, lietuvių, lenkų ir latvių kalbomis: „Skolinamosios kasos ženklas. Kas padirba melagingus skolinamosios kasos ženklus arba tikruosius perdirba, arba padirbtus ar perdirbtus ima ir juos į vartojimą skleidžia, bus baudžiamas katorga iki aštuonerių metų“, Poznanė, 1916 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: 100 rublių ostrublio reversas (170×110 mm), tekstas vokiečių, lietuvių, lenkų ir latvių kalbomis: „Skolinamosios kasos ženklas. Kas padirba melagingus skolinamosios kasos ženklus arba tikruosius perdirba, arba padirbtus ar perdirbtus ima ir juos į vartojimą skleidžia, bus baudžiamas katorga iki aštuonerių metų“, Poznanė, 1916 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: 50 markių ostmarkės (auksino) banknoto aversas (175×110 mm), tekstas vokiečių, lietuvių ir latvių kalbomis, Kaunas, 1918 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: 50 markių ostmarkės (auksino) banknoto reversas (175×110 mm), tekstas vokiečių, lietuvių ir latvių kalbomis, Kaunas, 1918 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Karaliaučiaus 1 bilijono markių banknoto aversas, 1923 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Kaukėnų bendruomenės 1/2 markės banknoto aversas, 1917 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Labguvos apskrities 50 pfenigų banknoto aversas, 1918 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Labguvos apskrities 50 pfenigų banknoto reversas, 1918 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Laikinieji pinigai Klaipėdos krašte 1917–1922. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Klaipėdos krašte (kaip ir visoje Vokietijoje) prekėms ir paslaugoms apmokėti stigo piniginių ženklų, todėl spausdinti laikinieji pinigai (vok. Notgeld), skirti vietiniam naudojimui. Juos išleido Klaipėdos miestas – 1/2 M (1917), Šilutės bendruomenė – 25 pf, 1/2 M (1918 VIII 22), 25 pf, 1/2 M (1920 V 5), 25 (2 atmainos), 50 ir 75 pf, 1 M (1921 V 28), Rusnės bendruomenė – 50 pf (1917 V 2), 50 pf (1920 VII 1), Klaipėdos krašto prekybos rūmai – 1/2, 1, 2, 5, 10, 20, 50, 75 ir 100 M (1922 II 22). Klaipėdoje laikinuosius pinigus leido magistratas žymėdamas juos miesto reljefiniu antspaudu ir 2 faksimiliniais parašais. Šilutės ir Rusnės pinigai antspauduoti vietinės savivaldos simboliu – antspaudu bei originaliais arba faksimiliniais valdininkų parašais. 1917 V 2 Rusnės bendruomenės laikinieji pinigai spausdinti primityvia technika – juodais dažais ant balto popieriaus be vandens ženklų I pusėje. Išsiskyrė Šilutės pinigai 1920 V 5 (25 pf, 1/2 M) bei 1921 V 28 (25 pf), spausdinti vietinėje Otto Sekunnos ir sūnaus spaustuvėje. 1921 V 28 spalvotame 25 pf piniginiame ženkle pavaizduotas Šilutės apskrities pastatas (seniūnija, gaisrinė). Paskutinės laidos Šilutės piniguose (spausdintuose Berlyne, Erasmusdruck spaustuvėje) averse pavaizduotas Šilutėje gimęs rašytojas H. Sudermannas; reverse – jo tėvų namas bei tėviškei skirti žodžiai. Vėliausios laikinųjų pinigų serijos liko apyvartoje ir Versalio taikos sutartimi Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos ir pavedus jį valdyti Prancūzijai (dar prancūzmetis). 1922 prancūzijos valdžia išleido seriją vietinių Klaipėdos krašto pinigų. Užrašai juose vokiški (prisitaikant prie dalies vietinių gyventojų kalbos), o piešiniai sukurti krašto motyvais (Klaipėdos pilies graviūra, Nidos kopos, Klaipėdos uostas, laivai, fabrikai). Šie meniški pinigai išspausdinti Gebr. Parcus spaustuvėje Münchene. Apyvartoje jie buvo iki 1923 pradžios (Klaipėdos krašto sukilimo). 1923 IV 20 laikinosios markės pakeistos lietuviškais litais.

Stanislovas Sajauskas

Iliustracija: 50 markių banknotas (reversas, 157×104 mm), išleistas Klaipėdos prekybos rūmų, 1922 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: 50 pfenigų banknotas (reversas, 81×51 mm), išleistas Rusnės seniūnijos tarybos, 1920 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: 1 markės banknotas (aversas, 113×70 mm), išleistas Šilutės seniūnijos tarybos, 1921 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: 1 markės banknotas (reversas, 113×70 mm), išleistas Šilutės seniūnijos tarybos, 1921 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Po Pirmojo pasaulinio karo naudoti Klaipėdos laikinieji banknotai (Notgeld), išleisti Klaipėdos prekybos rūmų, spaudinti Münchene, 1922 / Iš MLEA

Iliustracija: Po Pirmojo pasaulinio karo naudoti Klaipėdos laikinieji banknotai (Notgeld), išleisti Klaipėdos prekybos rūmų, spaudinti Münchene, 1922 / Iš MLEA