monetos

monètos. Senųjų prūsų sidabro lydiniai. Senųjų prūsų pinigai – pusapvalės sidabro lazdelės formos lydiniai, panašūs į kitų baltų genčių X–XV a. naudotus lydinius, dar vadinami kapomis. Sembos lobyje rastų prūsiškų kapų vidutinė masė – apie 135,6 g. Sidabrinės kapos Prūsoje vartotos kaip stambus pinigas, kurį pamažu išstūmė monetos.

Kryžiuočių ordino monetos (iki 1525). Užkariavęs prūsus, kolonizuotose žemėse Ordinas statė pilis, šalia jų kūrė miestus, plėtojo žemės ūkį, amatus ir prekybą. Prekybai pagyvinti miestai bei didysis magistras kalė savus pinigus. 1233 nustatyta Ordino monetų kalimo pėda, besiremianti Kulmo sidabro marke, lygia 148,26 g. Iš jos turėjo būti nukalama 60 šilingų arba 720 pfenigų (1 šilingas = 12 pfenigų). XIII a. Ordino pinigai – tai smulkios vienpusės monetėlės – brakteatai, kalti primityviu būdu – ant minkšto pagrindo (medžio, švino ar alavo) iš plono sidabro skritulėlio vienu smūgiu reljefišku spaudu iškalta moneta. XII a.–XIV a. pradžioje monetos kaltos Torunėje, Elbinge ir Karaliaučiuje. Valdant didžiajam magistrui Winrichui von Kniprodei (1351–1382) šalia pfenigų ir šilingų pradėtas kalti grašis (apie 3 g sidabro moneta). Šios masės monetas, panašias į Vakarų Europoje plačiai paplitusius Prahos grašius, Ordinas kalė iki XV a. pabaigos. Didysis magistras Konradas von Jungingenas (1393–1410) Dancige bei Heinrichas Plauenas (1410–1413) Elbinge kaldino aukso guldenus. Trylikos metų karo metu (1453–1466) Ordino monetos (šilingai ir pfenigai) kalti Torunės (1450–1454), Marienburgo (1456) ir Karaliaučiaus (1456–1460) kalyklose. Jos buvo nepilnavertės, teturėjo vos 25% sidabro. Pralaimėjęs karą 1466 Ordinas tapo Lenkijos vasalu ir monetas jam kalė Lenkijos karaliai (titulavęsi ir Prūsijos kunigaikščiais). Kazimieras (1440–1492) kaldino Prūsijai šilingus ir pfenigus (brakteatus) Torunėje (1457–1492), mažais kiekiais Elbinge bei Dancige.

Prūsijos kunigaikštystės (1525–1657) monetos. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas I (1525–1568), būdamas priklausomas nuo Lenkijos, turėjo ribotas teises kalti vasalines monetas. 1528 Marienburgo seime nustatyta pėda Prūsijos monetoms kalti, priderinant ją prie Lenkijos monetos pėdos: 1 zlotas = 30 grašių = 90 šilingų = 540 denarų. Naujai atidarytoje Torunės kalykloje 1528–1535 kalti Prūsijai skirti Žygimanto Senojo (1506–1548) denarai, šilingai, grašiai, trigrašiai ir šeštokai. Karaliaučiuje Albrechtas I 1529–1535 ir 1537–1548 kalė tokių pat nominalų vasalines monetas. Valdant karaliui Žygimantui Augustui (1548–1572), vasalines monetas Albrechtas I kalė 1550, 1551 ir 1558. Kaip vasalinio pavaldumo ženklas šių monetų averse vaizduotas Lenkijos erelis, ant kurio krūtinės skydelis su raide S (karaliaus vardo Sigismundus inicialas). Kadangi Albrechtas I nukalė pakankamai monetų, jo sūnus Albrechtas Friedrichas (1569–1578) tik 1571–1572 Karaliaučiaus kalykloje kalė smulkiausias monetas – pfenigais vadintus denarus, prilygintus 1/6 šilingo. Tuomet kalyklos valdytojas Hansas Stippelis išrado valcavimo principu veikiančią našią mašiną, iš esmės patobulino monetų gamybą. Ji greitai įdiegta ir kitose kalyklose. Valdant Steponui Batorui (1576–1586), Prūsijoje veikė senosios kalyklos Dancige, Torunėje ir Elbinge bei nauja kalykla Marienburge, 1584–1585 kalusi šilingus ir mažais kiekiais grašius, trigrašius, dukatus. Monetų reverse pavaizduotas Lenkijos erelis, ant jo krūtinės skydelis su Batorų giminės herbu – Vilko iltimi. Prūsijos regentas Georgas Friedrichas (1578–1603) kaldino 1586–1597 vasalines monetas – ternarus (1/3 šilingo), pusšilingius, šilingus, grašius, trigrašius, t. p. talerius bei dukatus. 1612 regentas Johannas Sigismundas (1608–1618) atidarė naują kalyklą Drezdenke, kurioje iki 1615 kaldino grašius. Vėliau ten vasalines Prūsijos monetas – šilingus, pusantrokus (1,5 grašio), ortus (18 grašių) – kaldino jo sūnus Georgas Wilhelmas (1619–1640).

Prūsijos–Brandenburgo kunigaikštystės (1657–1701) monetos. 1657 susijungusios Prūsijos– Brandenburgo kunigaikštystės valdovu tapo didysis kurfiurstas Friedrichas Wilhelmas (1640–1688), vėliau jo įpėdinis Friedrichas III (1668–1701). Monetos kurfiurstui kaldintos Brandenburgo sostinėje Berlyne, Karaliaučiuje ir kitur.

Prūsijos karalystės (1701–1871) monetos. 1750 nustatyta monetų kalimo pėda – iš 1 gryno sidabro Kölno markės, lygios 233,85 g, turėjo būti nukaldinama 14 reichstalerių arba 35 aukso guldenai (friedrichsdorai). 1764 ordinacija nustatyta, kad 1 taleris = 24 grašiams = 288 pfenigams. 1764–1821 kaltos 1 talerio, 1/2, 1/3, 1/4, 1/6 ir 1/12 talerio 750 prabos sidabrinės monetos. Auksinių monetų praba buvo 902,7 (21 2/3 karato). Valdant Friedrichui Wilhelmui III (1797–1840) monetos kaltos pagal senąją 14 talerių pėdą (1797–1822) tiek visai Prūsijos karalystei (stambios sidabrinės ir auksinės monetos), tiek atskiroms provincijoms (smulkios biloninės ir varinės, iki 1818). Rytprūsiams Berlyno kalykloje kaldintos smulkios monetos: variniai šilingai (1804–1806, 1810), pusgrašiai (1810–1812), grašiai (1810–1811) ir biloniniai trigrašiai (1800–1807). 1821 nustatyta nauja monetų pėda: 1 taleris = 30 grašių = 360 pfenigų. Friedrichas Wilhelmas IV (1840–1861) kalė tokių pat tipų monetas, kaip ir jo tėvas Friedrichas Wilhelmas III. 1821–1861 stambių sidabrinių monetų (talerių ir dvigubų talerių) reverse vaizduotas 14 laukų skydas su provincijų herbais, kurių pirmajame lauke yra Prūsijos erelis. 1857 Vienos sutartimi visos vokiečių valstybės sutarė kalti sidabro ir aukso monetas nauja pėda: iš 1 svaro sidabro 30 talerių, iš 1 svaro aukso – 50 kronų. Wilhelmas I (1861–1871– 1888) nukalė paskutinį Prūsijos karalystės talerį, skirtą pergalei prieš Prancūziją 1871.

Vokietijos imperijos (1871–1918) monetos. 1871 susivienijus 25 vokiečių valstybėms, įvestas naujas piniginis vienetas – markė (M), prilyginta 1/3 talerio ir jos 1/100 dalis – pfenigas. Pirmoji naujos sistemos moneta – 20 auksinių markių – nukalta 1871. Kaizeris Wilhelmas I kalė 2, 3 M (sidabrines), 5, 10 ir 20 M (auksines) monetas. Berlyno, Hannoverio, Frankfurto prie Maino kalyklose. 1873–1888 kaldintos ir smulkios monetos – 1, 2 (bronzos), 5, 10 (vario–nikelio) ir 20 (sidabrinės arba vario–nikelio) bei ½ ir 1 M (sidabrinės) monetos. Friedrichas Wilhelmas III (1888), valdęs vos 99 dienas, nukalė keletą monetų – 2 ir 5 M (sidabrines), 10 ir 20 M (auksines). Jo įpėdinis Wilhelmas II (1888–1918) kaldino ypač daug monetų, tarp jų proginių. Pirmojo pasaulinio karo metu (1915–1918) atsisakyta kaldinti sidabrines ir auksines monetas. Kaldintos tik smulkių nominalų monetos iš aliuminio, geležies ir cinko, tarp jų 1916 – 1, 2 ir 3 kapeikų vertės monetos iš geležies, skirtos okupuotiems kraštams – Baltijos šalims, Lenkijai, Rusijai. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, Rytprūsiuose kursavo Weimaro respublikos (1919–1933) bei Trečiojo reicho (1933–1945) pinigai. Po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus krašte kursavo SSRS, vėliau Rusijos Federacijos monetos, pietiniuose Rytprūsiuose – Lenkijos monetos.

Dar skaitykite pinigai.

L: Wascinski E. Die Münz- und Währungspolitik des Deutschen Ordens in Preussen… Göttingen, 1952.

Stanislovas Sajauskas

Iliustracija: Albrechto grašis su vasalinio pavaldumo ženklu „S“, 1535 / Iš MLEA

Iliustracija: Karaliaučiuje kaltas šilingas, skirtas provincijai, 1752 / Iš MLEA

Iliustracija: Karaliaučiuje kaltas grašis, skirtas provincijai, 1752 / Iš MLEA

Iliustracija: Prūsijos taleris, 1764 / Iš MLEA