nacionalsocializmas
nacionalsocialzmas, naczmas (vok. Nationalsozialismus, Nazismus; pagal svarbiausio ideologo Adolfo Hitlerio pavardę dar hitlerizmas), XX a. pradžios naujas politinis judėjimas ir ideologija. Tuomet Europoje jau gyvavo konservatizmas (Konservatorių partija), liberalizmas (liberalų sąjūdis ir partijos), formavosi komunizmas, bolševizmas (komunistai (bolševikai) Klaipėdos krašte, komunistų partija Rytprūsiuose) ir kitos ideologijos. Nacionalsocializmo šaknys glūdėjo Prūsijos karingume ir disciplinoje bei vokiečių romantizme – mistinėje praeityje. Nacionalsocializmo ideologijai (jai įtakos turėjo J. G. Fichtės tautinio socializmo teorija, F. Nietzschės mokymas apie valią ir jėgą, G. Mendelio paveldėjimo teorija, H. Treitchkės jėgos valstybės samprata, H. S. Chamberlaino rasių teorija ir kita) būdinga: rasizmas, totalitarizmas, jėgos kultas, revanšizmas, šovinizmas, antikomunizmas bei antibolševizmas ir kita. Nacionalsocializmas kritikavo marksizmą, pabrėžė, kad jo deklaruotas visų šalių proletarų solidarumas, klasių kova, pacifizmo skelbimas ir nuosavybės neigimas neišlaiką kritikos. Vokietijoje susiformuoti nacionalsocializmui po Pirmojo pasaulinio karo atsirado palankios sąlygos, kai po pralaimėjimo vokiečių tauta buvo emociškai sukrėsta, nuginkluota, suvaržyta ūkinė, politinė, karinė jos veikla. 1920 II 20 nacionalsocializmo judėjimas persiorganizavo į Nacionalsocialistinę vokiečių darbininkų partiją (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP). Jos nariai vadinami naciais, nacistais, hitlerininkais. Naciai suskirstė tautas į žemesnes (žydai, čigonai) ir aukštesnes (arijai). Nacionalsocializmo ideologai skelbė, kad vokiečių misija – jėga užvaldyti pasaulį. Siekta ekonominės, karinės, politinės ir kultūrinės jėgos sutelkimo valstybės rankose, kuriai piliečiai turėjo absoliučiai paklusti. Smerkta demokratija, kapitalizmas, krikščionybė. A. Hitlerio pasisakymai prieš Versalio taikos sutartį, raginimas susigrąžinti prarastas teritorijas ir garbę, jo teiginiai apie vokiečių rasės išskirtinumą ir komunizmo pavojų surado daug šalininkų tarp buvusių karių, pokario padėtimi nusivylusio jaunimo, nuskurdintų piniginės infliacijos ir ekonominės krizės miestelėnų. Jie visi ieškojo išsigelbėjimo nacionalsocializme, žadėjusiame darbą, gerovę ir tautinės savigarbos atstatymą. Vėliau nacionalsocializmą pradėjo remti ir didieji pramonininkai bei prekybininkai, bijoję komunizmo įsigalėjimo. Nacionalsocializmas kritikavo tarpukario Vokietijos (Veimaro respublikos, 1919–1933) santvarką ir politiką, deklaravo būtinumą jėga paimti valdžią į savo rankas. A. Hitleris programinėje knygoje Mein Kampf [Mano kova, 1925] skelbė vokiečių tautos vienybę, pasisakė prieš bet kokias valstybės nekontroliuojamas institucijas (ypač prieš religiją), skelbė griežto paklusnumo lyderiams būtinumą, pabrėžė individų ir rasių nelygybę ir stipriųjų teisę valdyti silpnuosius, propagavo Europos vokiškų sričių sujungimą, plėtimąsi į Rytus, kūrė totalios mobilizacijos ir karo planus. Propaguota sujungti į Vokietijos imperiją visus, kurių gyslose teka vokiškas kraujas, kur jie begyventų. Dėl nacionalsocializmo ideologijos 1920–1930 kovai su komunizmu ir bolševizmu susiformavo fašizmas: tokie režimai valdė 1922–1943 Italijoje (vadovas B. Musolinis), 1933–1945 Vokietijoje (vadovas A. Hitleris), 1939–1975 Ispanijoje (vadovas F. Frankas). Pačią artimiausią nacionalsocializmo ideologiją – bolševizmą propagavo Rusijos bolševikai. Jie tik propagavo internacionalizmą (priimtiną žydams) ir pasaulinę socialistinę revoliuciją, kuriai turėjo vadovauti vyresnieji viso pasaulio proletariato broliai – rusai ir nedeklaravo rasizmo. Nacionalsocializmo ir bolševizmo ideologijos prieštaravo liberalizmui, demokratijai, žmonių teisėms. Jos konkuravo tarpusavyje ir išprovokavo Antrąjį pasaulinį karą. Nacionalsocializmą propagavusi Vokietija karą pralaimėjo. Po karo nacionalsocializmas kaip ideologija tarptautiniu mastu pripažintas nusikalstamu ir pasmerktas. Bolševizmas už savo piktadarybes atitinkamo įvertinimo dar nesulaukė.
L: Klaipėdos kraštas ir nacionalsocialistų Rytų politika // Vairas. 1934, nr. 4; K. D. Rosenbergas apie nacionalsocialistinę pasaulėžiūrą // Vairas. 1934, nr. 4; Baldauskas J. Rasizmas ir imperializmas // Kultūra. 1935, nr. 1–2; Baldauskas J. Europos dangus niaukiasi // Kultūra. 1935, nr. 3; Amalais B. Hitlerizmas // Kultūra. 1935, nr. 3–4; Baldauskas J. Hitlers grosses Spiel // Kultūra. 1935, nr. 4; Kopustinskas P. Europos iškilimo ir sunykimo simptomai // Kultūra. 1935, nr. 5–6; Rasistinė pedagogika // Židinys. 1936, nr. 5–6; Nacionalsocialistiškos jaunuomenės veidas // Židinys. 1936, nr. 7; Nacionalsocializmo užsienio politika // Židinys. 1936, nr. 11.
Algirdas Antanas Gliožaitis