liberalų sąjūdis ir partijos

liberãlų sjūdis ir pártijos (dar liberalrai vadinti valndmiais, laisvamãniais). Prūsijos politinis gyvenimas suaktyvėjo XIX a. viduryje. Friedrichas Wilhelmas IV Berlyne sušaukė Prūsijos provincijų atstovų susirinkimą, kuriame liberalai reikalavo konstitucijos, laisvių ir Vokietijos suvienijimo. Galop prasidėjęs sukilimas privertė reformuoti Prūsijos politinę santvarką. Karalius 1848 V 2 paskelbė Konstituciją. Kūrėsi klubai, draugijos, komitetai ir partijos. 1848 Tilžėje ir Klaipėdoje demokratai (dar vadinti kraštutiniais liberalais) ir liberalai įsteigė Demokratiniai-konstitucinį klubą. Klaipėdoje jis veikė iki 1848 XII 5. Ragainėje veikė Liaudies teisių gynimo draugija. Tilžėje 1848 IX įsteigta Draugija už konstitucinę karaliją. 1848 mokytojas Erdmonas Šesnakas išleido knygelę Nauje įstatymų Davadai mūsų prūsiškos Tėviškės, kuri siekė supažindinti mažlietuvius su politinėmis permainomis. Liberalizmo idėjų propagavimo pradininkais tarp mažlietuvių laikomi mokytojai Mauras Pucas (Pacas) iš Ragainės apskrities ir mokytojas Jerkmonas Penčiukas, kilnotas iš apskrities į apskritį. M. Pucas skelbėsi sakąs tiesą broliams ir seserims bažnytinės bei žemės valdžios reikalais. Tilžėje 1848 (ar 1849) Sommerfeldo leidžiamas laikraštis Dorfszeitung für Preussen (Prūsų kaimų laikraštis) kas 2 savaites leido priedą lietuvių kalba Lietuviška Prielaiška – jame buvo aprašomos ir liberalizmo idėjos (leidyba uždrausta 1850). Pasirengimas rinkimams skatino politinių jėgų diferenciaciją ir konsolidaciją. Liberalai per rinkimus į seimą pasiekė įtikinamą pergalę. 1849 II 26 Berlyne susirinko Prūsijos Karalijos seimas. Į jį Tilžės–Lankos apskrityje išrinktas liberalas Kukras iš Splitės; Pilkalnio–Stalupėnų apskrityje – liberalas dvarininkas Meyheferis iš Šakumų; Vėluvos, Girdavos ir Friedlando apskrityje – liberalai teisėjas Uranas iš Nordlando ir rektorius Groszjahnas iš Vėluvos. Po konfliktų karalius 1849 IV 27 seimą paleido ir paskelbė naujus rinkimus. Į 1849–1852 Prūsijos Karalijos seimą Tilžės–Lankos apskrityje išrinkti liberalai landratas Sandenas iš Ragainės ir landratas Stentheris iš Tilžės; Klaipėdos–Labguvos apskrityje – liberalai kunigas Henriekis iš Kintų ir komercijos patarėjas Ch. S. F. Beymė iš Klaipėdos. Liberalų veiklos persekiojimas nesibaigė. Pvz., M. Pucas 1851 dar bandė leisti Lietuvišką Prielaišką, bet buvo priverstas politinę veiklą nutraukti ir emigruoti į JAV. Liberalų veikla suaktyvėjo, 1858 į valdžią atėjus susirgusio karaliaus Friedricho Wilhelmo IV broliui princui Wilhelmui, 1861 tapusiam karaliumi Wilhelmu I. Jis žadėjo sąžiningai vykdyti konstituciją, surengti laisvus seimo rinkimus. Liberalams tuo metu vadovavo von Vincke. Tilžėje įsteigta Liberalų komitetas ir Politinė draugija. Per rinkimus į seimą vėl daugiausia išrinkta liberalų. Iš jų Wilhelmas I sudarė Ministrų Kabinetą, o seimui leido laisvai pasisakyti vidaus politikos reikalais, išskyrus kariuomenės reikalus. Į 1859–1861 Prūsijos Karalijos seimą Klaipėdos–Šilutės apskrityje išrinkti liberalai dvarininkas medicinos daktaras Friedrichas Julius Morgenas iš Friedrichsgnadės ir pirklys H. Anckeris iš Rusnės; Tilžės–Lankos apskrityje išrinkti liberalai vaistinės savininkas Kleinas iš Tilžės ir dvarininkas Gamradtas iš Neuhofszilenų; Ragainės–Pilkalnio apskrityje išrinktas liberalas dvarininkas, generalinis žemietijos patarėjas Kebleris (Hebleris) iš Sommerau; Labguvos–Vėluvos apskrityje išrinkti liberalai apskrities teismo direktorius Larzsas iš Vėluvos ir dvarininkas Sauckenas iš Osttepseno. Prūsijos Karalijos seime 1861 pradžioje liberalų atstovai nebesutarė vidaus politikos srityje, tad 1861 II 8 jų kairysis sparnas išstojo iš frakcijos ir įsteigė Parlamentinę draugiją. Jos programa skelbė, kad draugija kovos už liberalizmo principus, už Prūsų (ir nuo jos neatskiriamos vokiečių) tėvynės gerovę. Frakcijos daugumą sudarė liberalų atstovai, išrinkti lietuviškose apskrityse, todėl jai prigijo pavadinimas Jung Litauen [Jaunoji Lietuva]. Iš jos ir jai pritariančiųjų 1861 VI 6 įsteigta Pažangioji (Progresyvistų) partija (vok. Fortschrittspartei). Ji atstovavo prekybininkams ir liberaliajai inteligentijai. Nuo jos 1866 XI 11 atskilo „kairysis centras“ ir sudarė Tautinės partijos frakciją, kuri 1867 pasivadino Tautinių liberalų (Nacionalliberalų) partija. Ji gynė stambiųjų pramonininkų bei pirklių interesus ir buvo lietuvininkų vokietinimo šalininkė. Susikūrus Vokietijos reichui nuo Tautinių liberalų partijos atskilęs kairysis sparnas (vadinamoji sezesionistų frakcija) 1880 įsteigė Liberalų susivienijimą, tuomet vadintą Forckenbecko. Pažangioji partija 1884 III 5 susijungė su Liberalų susivienijimu ir pasivadino Vokiečių liberalų partija (vok. Deutsche Freisinnige Partei). Nuo jos 1892 vėl atskilo sezesionistų grupelė ir 1893 sudarė Liberalų sąjungą, vadovaujamą Gartho ir Schraderio. Likusieji Vokiečių liberalų partijos nariai pasivadino Liberalų liaudies partija. Jai vadovavo Eugenas Richteris ir Schmitas Elberferde. Liberalų sąjunga ir Liberalų liaudies partija 1910 III 5 susivienijo su Vokietijos Pietų liaudies partija ir pasivadino Pažangiąja liaudies partija. Ji siekė slaptų, tiesioginių, lygių rinkimų į seimą teisės; buvo pasiryžusi ginti spaudos, susirinkimų ir draugijų laisvę, visuotinę sąžinės ir tikybos laisvę, siekė lygybės prieš įstatymus, neatsižvelgiant į partiškumą ir einamas pareigas. Liberalų įtaka lėmė ir Laisvųjų konservatorių partijos susikūrimą. Nuo 1890 pradėjo bręsti mintis apie lietuviškos politinės partijos (Lietuviškos skyrimo draugijos ir kita) kūrimą. Liberalai lietuvininkams pripažino lygias politines teises ir stengėsi vykdyti jų atžvilgiu atvirą politiką, nors ji ne visuomet atitiko lietuvių interesus. Jonas Smalakys, siekdamas Ciesorystės seimo mandato, padėjo lietuvininkams suartėti su Vokiečių liberalų partija (tuo metu kuriant Lietuvišką Politišką Draugystę tai buvo naudinga). Dalis lietuvių visuomenės ir politikos veikėjų palaikė vokiečius liberalus (pvz., Martynas Šernius 1898 pradėjo leisti vokiečių liberalų laikraštį Memeler Allgemeine Zeitung), bet būta ir kritikų (pvz., Frydrichas Kuršaitis, palaikęs vokiečių konservatorius). Po 1918 lapkričio įvykių Pažangioji liaudies partija susijungė su Pažangiųjų tautininkų partijos kairiuoju sparnu ir pasivadino Vokiečių demokratų partija. Jos veikla sustabdyta 1933 į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui. Jo vadovaujamas Nacionalsocialistinis sąjūdis, sutriuškinęs liberalią Vokietijos valstybės santvarką, persimetė ir į Klaipėdos kraštą.

L: Kaitinis M. Prūsų Lietuvei. Peržvalga lietuviškų peticijonų, deputacijonų bei politiškų veikimų, 1906; Rimka A. Prūsų Lietuva ir lietuviai // Lietuvos žinios. 1914, nr. 143–160; Yčas J. Mažosios Lietuvos praeitis (XIII–XX amžių bruožai) // Kovo 20 diena (Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti). Kaunas, 1921; Bruožis A. Lietuvos politikos veidrodis. Kaunas, 1923; Vanagaitis J. Kovos keliais. Klaipėda, 1938 m. Gelžinis M. Klaipėdos krašto politinė istorija // Naujoji viltis. 1983, nr. 16.

Algirdas Antanas Gliožaitis