Konservatorių partija

Konservãtorių pártija. Prūsijoje konservatorių partija siekė palaikyti senąją tvarką, kovojo už karaliaus valdžią, užtarė Bažnyčią. Ji įsteigė Draugiją už konstitucinę karaliją (Tilžėje įsteigė 1848 IX), 1848 pradėjo leisti laikraštį Neue Preussische (Kreuz)Zeitung [Naujasis Prūsijos (kryžiaus) laikraštis]. Lietuvių atstovas Frydrichas Kuršaitis palaikė konservatorius, jų remiamas leido laikraštį „Keleivis“, kuriame įtikinėjo, kad vis labiau Lietuvoje įsigalint laisvamaniams (liberalams), lietuvininkai neteksią ištikimybės karaliaus akyse. Prūsijos landtage (Karalijos seime) Kultūrkampfo veiklos metais (1866) konservatorių partija suskilo į laisvuosius konservatorius (palaikė Otto von Bismarcko politiką, įkūrė Prūsų draugiją, Tilžėje įsteigta 1851) ir senuosius konservatorius. 1871 įkūrus Vokietijos imperiją, laisvieji konservatoriai pasivadino Vokiečių valstybine partija. 1876 Frankfurte prie Maino vyko konservatorių partijos suvažiavimas, kuriame priimta bendra programa, o partija pavadinta Vokiečių konservatoriais. Skaldymosi neišvengta: 1878 atskilo Krikščionių socialistų darbininkų partija, 1892 stambieji žemvaldžiai įkūrė Laukininkų sąjungą. Konservatorių partijos sėkmė Prūsijos landtago rinkimuose buvo permaininga. Siekdama mažlietuvių balsų, ji 1855 Tilžėje įsteigė Konservatorių rinkimų komitetą, kuris veikė iki 1863. Valdžia reikalavo iš valdininkų balsuoti tik už konservatorius. Prasidėjus 1866 karui, vyko nauji rinkimai į Prūsijos landtagą; Tilžėje veiklą atnaujino Konservatorių rinkimų komitetas. 1877 rinkimams į Vokietijos reichstagą (Ciesorystės seimą) konservatorių partija Pakalnės apskrityje įsteigė Valdžiai prielankiems rinkimams komitetą. Klaipėdos apskrityje 1880 konservatorių partija įsteigė Konservatyvų draugiją ir Priekulėje pradėjo leisti laikraštį Tiesos prietelius, (nuo 1882 „Konservatyvų draugystės laiškas“). O. Bismarckas 1882 I 4 išleido valdininkams įstatymą (nepamiršti priesaikos ir per rinkimus neagituoti prieš valdžią). Konservatorių partija, kaip ir kitos vokiečių partijos, per rinkimus siekė lietuvininkų palankumo. 1890 lietuvių pastangomis įkurta politinė organizacija Lietuviškas konservatyvų komitetas. Nuo 1893 Klaipėdos–Šilutės aps. ir nuo 1898 Tilžės–Pakalnės aps. kartu su lietuvių organizacijomis konservatorių partija kėlė į Prūsijos seimą ją palaikančius lietuvius (Tamošių, Kazoką, Butkeraitį, Spilgį, Mačiulį). Konservatorių partija 1903 Klaipėdos–Šilutės apskrityje (o 1913 ir Tilžės–Pakalnės apskrityje) susitarė su lietuvių organizacijomis kelti 1 vokiečių ir 1 lietuvių kandidatą. Konservatorių partijos pastangomis 1908 V 15 priimtas Draugijų įstatymas, uždraudęs per susirinkimus vartoti lietuvių kalbą. Po 1918 įvykių konservatoriai ir jų sukurtos partijos susivienijo į Tautinę vokiečių liaudies partiją.

Rimka A. Prūsų Lietuva ir lietuviai // Lietuvos žinios, 1914, nr. 143–160; Bruožis A. Lietuvos politikos veidrodis. K., 1923; Vanagaitis J. Kovos keliais. Klaipėda, 1938.

Algirdas Antanas Gliožaitis