Minija

Mnija, Mnė (vok. Minge), upė Klaipėdos krašte, Kuršių marių ir Atmatos intakas. Minėta 1253 Minia („flumen, quod Minia dicitur“), 1328 Menia, Menie, 1384 Menye, 1526 Minia ir kita. Ilgis 202 km, baseino plotas 2942 km². Išteka iš Sydeklio ežero, netoli Žarėnų, teka per Žemaitiją iki Gargždų, kur įteka į Klaipėdos kraštą ties Lyveriais. Prateka Kūlius, Grikšus ir pasiekia Dovilus, Baičius, Gedminus, Ruslius ir Šernų girią, toliau vingiuoja pro Ketvergius, Žiaukas, Teraubius, šiek tiek atokiau nuo Rokų, Butkų ir Ditavos, pro Kuodžius, vingiu aplenkia Priekulę. Kerta Klaipėdos–Šilutės kelią, teka pro Gropiškę, Šventvakarius, Launius, Biržininkus, pasiekia Lankupius. Čia tebėra vienintelis Lietuvoje šliuzas laivams. Nuo Lankupių laivai-vilkikai Klaipėdos kanalu vilkdavo iš Didžiosios Lietuvos atplukdytus sielius į Klaipėdą. Toliau Minija teka pro Bundalus, Sakūčius, Kuokštus ir Klumbius, pasiekdama Minės kaimą. Netoli žiočių išsišakoja: Taku (Takgrabe) pasiekia Atmatos upę ties Uostadvario švyturiu. Tai dirbtinis perkasas, kuriuo laivai plaukė iš Atmatos į Miniją ir toliau Klaipėdos (Karaliaus Vilhelmo) perkasu į Klaipėdos uostą. Duobele, Upaite, Uosteliu, Kumpuoju uostu Minija įsilieja į Kniaupos įlanką Kuršių mariose. Kairieji intakai: Skinija, Švokšlis, Kisupė, Roka, Jokulis, Agluona, Griežupė, Veiviržas, Lankupė, Tenenys; dešinieji: Lašupė, Ketvergis, Ditupė, Šilupė. Minijos krantai vietomis aukšti (10–15 m). Žemupyje (nuo Lankupių iki žiočių) krantai tik 0,5 m aukščio, todėl gyvenvietes ir laukus nuo užliejimo daug kur saugo pylimai. Čia vaga reguliuota pritaikant laivybai, ištiesinti vingiai, sutvirtinti krantai, įrengtos vandens lygio matuoklės, upės prievaizdų sodybos. Vidudinis nuolydis 0,02 m/km. Srovės greitis 0,1–0,3 m/s. Vidutinis debitas žiotyse 38,2 m³/s. Nuotėkyje vyrauja lietaus vandenys. Vandens lygio svyravimo amplitudė 2,2–4,8 m. Minijai būdingi ir poplūdžiai, kai upė būna net vandeningesnė nei pavasario potvynių metu. Sausmečiu Minija labai nusenka, o po stiprių liūčių jos debitas gali padidėti net keliasdešimt kartų. Pavasarį ir kitų potvynių metu Minija žemupyje užtvindo didelius plotus. Senosios gyvenvietės (Priekulė ir kitos) kūrėsi Minijos neužliejamose vietose. Dėl vandens lygių nevienodų svyravimų Minijoje ir Atmatoje kartais kinta tėkmės kryptis Takgrabėje. Laivams praleisti Minijos žemupio tiltai turėjo atidaromąsias angas (išskyrus Jociškių tiltą Kintų–Šilutės plente, kuris potvynio metu sulaikydavo garlaivių judėjimą). Per Miniją pastatyti 2 geležinkelių tiltai (ties Priekule ir Dovilais), 5 tiltai keliams ir keliolika vieškeliams. Kur Minija plati ir nebuvo tiltų, veikė 5 perkėlų plaustai. Minijos pakrantės vešliai apaugusios aukšta žole, krūmais ir nedideliais medžiais. Minija buvo labai žuvinga upė, 156 km ilgio ruožas nuo Sausdravo upės iki žiočių – Minijos ichtiologinis draustinis. Upėvardžio Min- šaknis sietina su ide. *min-, *mein-, *moin- – liūnas, purvas, upės tėkmė, plg. lat. mina – liūnuota vieta, liet. mynė – klimpstama bala, liūnas ir su kitų balsių kaitos laipsniu lat. maiņa – pelkė, bala, airių mōin – pelkė, liūnas, klampynė.

Vilius Pėteraitis

Algirdas Rainys

LE

MLEA

Iliustracija: Priekulės Vingio parkas, užtvindytas Minijai išsiliejus, 1938 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Minijos vingis ties Priekule, 1971

Iliustracija: Minija prie Dituvos, 2004

Iliustracija: Minijos karčema prie perkėlos, iki 1944 / Iš Kintų Vydūno kultūros centro archyvo

Iliustracija: Valtis Minijoje, iki 1944 / Iš Kintų Vydūno kultūros centro archyvo