liturgija

litùrgija (gr. λειτουργια – viešoji tarnystė), viešas tarnavimas Dievui. Siauresne prasme – Eucharistija, arba Šventoji Vakarienė. Pirmaisiais mūsų eros amžiais krikščionys susirinkdavo skaityti Šventojo Rašto, pamokslauti, melstis, švęsti Šventąją Vakarienę. IV a. ėmė ryškėti skirtingos Rytų (Sirijos, Bizantijos, Armėnijos, Aleksandrijos) ir Vakarų Bažnyčios (Romos) liturgijos tradicijos. Rytų Bažnyčia labiau akcentavo misteriją, Vakarų Bažnyčioje ceremonijos paprastesnės, liturgijos centras – Eucharistija. Viduramžiais Bažnyčia ėmė aukoti Kristų Dievui Tėvui, pamaldos buvo laikomos geru darbu. Siekiant iš Dievo gauti daugiau malonių, mišias imta laikyti kasdien, bažnyčiose atsirado keletas altorių. Kadangi žmonės nebuvo užtikrinti, jog per gyvenimą gavo pakankamai malonių nuodėmių atleidimui ir amžinajam gyvenimui, imta aukoti mišias už mirusiuosius. Reformacijos metu buvo reformuotos Bažnyčios doktrinos ir liturginės apeigos. Martynas Liuteris akcentavo Dievo žodžio svarbą, neigė viduramžių Bažnyčios mokymą apie pamaldas kaip apie gerą darbą, atkūrė sakramentinę liturgijos sąvoką. Skirtingai nuo kitų reformatorių, M. Liuteris pasirinko nuoseklųjį liturgijos reformacijos kelią, siekdamas ne atmesti, bet išgryninti apeigas, padaryti jas suprantamesnes žmonėms. Dėl to išoriniai ceremonijos skirtumai tarp Romos katalikų ir liuteronų apeigų yra nedideli. Liturgijos reformacijos idėjas M. Liuteris susistemino darbuose Formula Missae (1523) ir Deutsche Messe (1526). Šveicarijos Bažnyčios reformatorius U. Cvinglis (Zwingl) teigė, kad Šventosios Vakarienės elementai tik simbolizuoja Kristaus kūną ir kraują, atmetė realų Kristaus buvimą sakramente. Ciuricho apeigose 1525 panaikino mišias, liturginius rūbus, Bažnyčios kalendorių. J. Kalvinas (Calwin) atkūrė sakramentinę liturgijos sąvoką, teigė, jog eucharistija nėra vien paprastas valgymas ir gėrimas, bet Dievo duotas ženklas, kurį priimdamas krikščionis dalyvauja komunijoje su Kristumi. Ženevos apeigose 1542 jis sugrąžino psalmių giedojimą. Pirmoji Prūsijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios liturgija Artickel der Ceremonien (für das Herz. Preussen) 1525 buvo panaši į M. Liuterio Formula Missae, vėlesnėse liturgijose 1544 ir 1558 pastebima Wittenbergo Deutsche Messe įtaka. Prūsijos kunigaikštis, sekdamas M. Liuterio mokymu, pradėjo krašte pamaldas gimtąja (ir lietuvių) kalba. Pirmuosius liturgijos darbus lietuvių kalba parašė Martynas Mažvydas. Pirmojoje lietuviškoje knygoje jis atspausdino litaniją, giedamą Oratio Dominica ir Apaštalų tikėjimo išpažinimą. 1549 jis išleido Te Deum Laudamus, 1566 ir 1570 giesmynuose įdėjo daug kolektų, psalmių, rytmetinių ir vakarinių pamaldų tvarką. Viename vertingiausių veikalų Paraphrasis (verstas iš 1558 agendos) jis pateikė Šventosios Vakarienės vedimo tvarką. Mažosios Lietuvos Bažnyčia kelis šimtmečius naudojosi jo liturginiais darbais. 1730 atspausdinta pirmoji lietuviška agenda, kurios parengimui vadovavo Įsruties vyskupas Johannas Behrendas. Nuo XVII a., liuteroniškojo pietizmo laikais, liturgija supaprastėjo. Apeigos prarado savo svarbą, nes buvo manoma, kad jos neturi didelės įtakos žmogaus vidiniam dvasingumui bei tikėjimo patirčiai. Pasirengimas Šventajai Vakarienei buvo labiau akcentuojamas nei pats altoriaus sakramentas. Pamaldos su Šventąja Vakariene laikytos vis rečiau, kol galiausiai Bažnyčia Eucharistiją ėmė švęsti tik keletą kartų per metus. XIX a. Mažojoje Lietuvoje prasidėjo liturginis atgimimas. Prūsijos karalius Wilhelmas III sugrąžino pietizmo laikais prarastus liturgijos elementus. Lietuvių kalba naujoji liturgiškai praturtinta agenda išspausdinta 1825. Paskutinė Mažosios Lietuvos Bažnyčios agenda lietuvių kalba pasirodė 1897. Savo liturginėmis apeigomis tapo viena turtingiausių krašto agendų. Mažosios Lietuvos Bažnyčios liturgijos tradicija iki šiol tęsiama Klaipėdos krašto liuteronų parapijose. Ji darė didelę įtaką visos Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios liturginėms apeigoms. Liuteronų pamaldose liturginė tvarka nustatyta giesmėms giedoti, kunigui su pamaldų dalyviais pasisveikinti, maldoms kalbėti, Dievo žodžiui skaityti ir klausyti, krikščioniškajam tikėjimui išpažinti, pamokslui sakyti ir klausyti, Šventajai Vakarienei švęsti.

Darius Petkūnas

Iliustracija: Vyskupas Jonas Kalvanas jaunesnysis laimina parapijiečius po Šventosios Vakarienės Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, 2000