lietuvininkų migracija

lietùvininkų migrãcija. Stalupėnų apylinkės ir gretimos sūduvių žemės XIII–XIV a. Kryžiuočių ordino nebuvo užkariautos: pasiekęs Įsros upę, į Lietuvos gilumą jis nesiveržė. Visas dėmesys buvo sutelktas į laivybai tinkamas panemunės sritis ir Žemaitiją, per kurią norėta susijungti su Livonijos ordinu. Tik 1422 Melno taikos sutartimi dalis sūduvių žemių perleista Ordinui kaip kompensacija už jo atsisakymą nuo Žemaitijos. Senieji prūsai ir lietuviai buvo artimi savo kilme, mažai skyrėsi vienų ir kitų papročiai bei kalba. Tik kai kurie kalbiniai skirtumai žymėjo ribas tarp lietuvių ir prūsų genčių gyvenamų sričių. Prūsų kalbiniai ypatumai nustatomi iš buvusiose srityse išlikusių jų vietovaržių su seniesiems prūsams būdingais sudėtinių žodžių sandais: mede, garbis, vangis, laucs. Tokių vietovardžių nėra nei skalvių gyventose panemunės srityse, nei Pilkalnio, Įsruties, Stalupėnų, Gumbinės ir Darkiemio apskrityse, apgyventose nadruvių ir sūduvių. Šiose žemėse vietovardžiai ir vandenvardžiai lietuviški. Tos skalvių, nadruvių ir sūduvių apgyventos sritys visada buvo lietuviškos žemės. Kaip žemaičiai klaipėdiškiai, taip skalviai, nadruviai ir sūduviai buvo lietuvių gentys. Bet senosiose prūsų žemėse įsitvirtinusiam ir besiveržiančiam į lietuviškas žemes Ordinui buvo politiškai patogu tas žemes vadinti prūsiškomis bei reikšti savo pretenzijas. Jei nebūtų pasisekę išstumti Ordino iš Žemaitijos, pangermanizmo idėją skleidžiantys vokiečių mokslininkai būtų kalbėję ir rašę apie prūsų žemaičius panašiai kaip apie lietuvius skalvius, nadruvius ir sūduvius. Pangermanistai buvo paskleidę mitą, jog taip atsitikę dėl lietuvių migracijos iš Lietuvos. Skalvių, sūduvių, nadruvių sritys prieš patekdamos į Ordino valdžią nebuvo virtusios dykromis. Ordinas dalį sūduvių perkėlė į sunaikintą Sembą. Taip atsirado Sūduvių kampas ir Lietuvninkais pavadinti kaimai. Net ir per karus su Ordinu apnaikintose prūsų gyvenamose srityse išliko senieji prūsiški pavadinimai, išvardyti Ordino dokumentuose ir atpažįstami svetimtaučių iškraipytuose vietovardžiuose. Ir lietuvių genčių apgyventose srityse vyravo lietuviški vietovardžiai: Absteiniai, Antaniškiai, Bareiškiemiai, Beniuliai, Barštkiemiai ir kiti. Tokių vietovardžių buvo Stalupėnų, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Įsruties, Gumbinės, Darkiemio, Geldapės, Pakalnės, Labguvos ir Vėluvos apskrityse.

L: Tamašauskas H. Mitas apie lietuvnininkų migraciją į senųjų prūsų žemes // Svečias. 1996, nr. 2, p. 40–41; Tamašauskas H. Donelaičio Lietuva XX–me amžiuje // Svečias. 1996, nr. 3, p. 73, 74, 75.

MLFA