Krokuvos sutartis
Krókuvos sutarts (vok. Krakauer Friedensvertrag), taikos sutartis, sudaryta 1525 IV 08 Krokuvoje tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo bei Prūsijos kunigaikščio Albrechto. Pastarasis, priėmęs evangelikų liuteronų tikėjimą, sekuliarizavęs Kryžiuočių ordiną ir pasiskelbęs Prūsijos kunigaikštystės valdovu, pralaimėjęs karą, buvo priverstas prisiekti vasalinę ištikimybę savo dėdei Žygimantui Senajam. Pagal Krokuvos sutartį Prūsijos kunigaikštystė pripažino leninę priklausomybę Lenkijos karaliui ir nustatė, jog vyriškajai Albrechto ir jo brolių linijai išnykus, Prūsijos kunigaikštystė atiteks Lenkijai. Sutartis įpareigojo Prūsiją teikti Lenkijai karinę pagalbą, uždraudė kalti savo pinigus ir laidavo lietuvių ir lenkų pirkliams prekybos laisvę Prūsijoje. Krokuvos sutartį pasirašęs Albrechtas, 1525 IV 10 klūpėdamas prisiekė Žygimantui Senajam. Krokuvos sutartis įtvirtino galutinį Kryžiuočių ordino pralaimėjimą. Simbolinė sutarties reikšmė: ligtolinius svetimtaučių priešų susitikimus pakeitė susigiminiavusių (ir baltiško kraujo) valdovų bendradarbiavimas. Krokuvos sutartis ženklino naują valstybių istorijoje epochą, savaip lėmė ir Mažosios Lietuvos sėkmingą plėtrą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekonominį suklestėjimą užmezgus plačius prekybos su Vakarais ryšius vandens keliais per Prūsijos valdas.
L: Kiaupa Z. ir kiti. Lietuvos istorija iki 1975 metų. V., 1995, p. 258; Valsonokas R. Klaipėdos problema. V., 1989, p. 20.