klebonija

klebonijà, pastatai ir sodyba, kur gyvendavo parapiją administruojantis kunigas klebonas. Mažojoje Lietuvoje klebonija dažniau vadinta kunigo namais (vok. Pfarrerhaus). Pajamos iš žemės, miškų, kitos nuosavybės buvo viena svarbiausių Bažnyčios biudžeto dalių (evangelikų bažnyčiose visas nekilnojamasis turtas priklausė ne parapijoms, bet Sinodui). Bažnyčiai skirtas įvairaus dydžio (pvz.. Vilkyškiuose 100 ha, Žukuose apie 28 ha) žemės sklypas – parapijos pastatams bei kunigui išlaikyti. Todėl klebonija buvo ir ūkinis vienetas – čia statyti dideli ūkiniai pastatai (daržinės, tvartai, rūsiai, klėtys ir kita). Neretai greta klebonijų kurti kunigų našlių namai (Tolminkiemis, Verdainė, Viešvilė), valdę atskirus žemės sklypus, kunigų namai (antrajam bei kitiems kunigams), parapijos namai. Klebonijos pastatų dydis bei išvaizda skyrėsi, nelygu parapijos ištekliai, statybos laikas. Senesnės klebonijos buvo kuklios, kartais molinės (Priekulė, Plaškiai). Turtinguose miesteliuose vėliau statytos puošnios, įvairių architektūros stilių didelės mūrinės klebonijos (Kraupiškas, Rusnė). Sovietmečiu stengiantis likviduoti Mažosios Lietuvos parapijas ir jų bažnyčias, klebonijų sodybos ir pastatai nusavinti, naudoti įvairioms reikmėms, nevykusiai perstatinėti, nugyventi ar visiškai nugriauti (taip likviduota Klaipėdos didelės katalikų bažnyčios klebonija ir kita).

Kostas Frankas

Martynas Purvinas

Marija Purvinienė

Iliustracija: Buvusi Plikių evangelikų liuteronų parapijos klebonija, 1999