gyvulininkystė

gyvulininkỹstė. Tankiai apgyvendintame Klaipėdos krašte XIX a.–XX a. pradžioje dauguma ūkininkų vertėsi augindami įvairius gyvulius. Net ūkio dydis Klaipėdos krašte buvo apibūdinamas ne valdomos žemės, bet laikytų gyvulių skaičiumi. Nedideliuose ūkiuose tekdavo auginti įvairius gyvulius, kad laukininkai patys apsirūpintų pienu, mėsa, vilna ir kitkuo. Karvėmis rūpindavosi ūkininkė – jas šėrė ir melžė. Vasarą rišdavo dobilienoje, pamažu perkeldama į dar nenuganytą plotą. Jauni veršeliai buvo girdomi nenugriebtu pienu iki keturių savaičių ir tada brangiai parduodami mėsai. Nugriebtu pienu (šmengeliu) šertos kiaulės. Smulkūs ūkininkai iš visų veršelių pasilikdavo auginti vieną builioką (kastruotą jautuką), jį penėdavo ir antrais metais parduodavo mėsininkui. Prireikus užsiaugindavo telyčaitę nusenusiai karvei pakeisti. Arklius laikydavo ūkio darbams ir kelionėms – tam tiko kumelės arba kastruoti eržilai. Gyvulius romydavo vietinis veterinaras. Eržilus veislei laikydavo tik didieji ūkininkai; pas juos savo kumeles atvesdavo aplinkiniai būrai. Arkliams skirdavo prastesnį pašarą nei karvėms. Prieš sunkius darbus arklius šerdavo avižomis, vasarą – nupjautu žaliu avižų ir vikių mišiniu. Ganykloje arklius pririšdavo, trumpam paleisdami supančiodavo. Dideliuose ūkiuose buvo žardai arkliams. Klaipėdiškių arkliai buvo kinkomi skirtingai nei žemaičių – jie traukdavo vežimą krūtinėmis. Kinkant juos apmaudavo brizgilu. Žąsliuotas arklys buvo vedamas su vadžiomis, kinkomas žielėm (pakinktais). Pakinkytus arklius valdydavo atvarslais. Su arkliais reikėjo elgtis „žmoniškai“ – nemušti, ant jų nerėkti. Reikėjo žiūrėti, kad arklys nepervargtų. Su savais arkliais ūkininkai važiuodavo į miestą. Ten arklius palikdavo žinomuose kiemuose, kur vietos žmonės (vadinamieji friciai) vertėsi arklių priežiūra už mokestį. Arkliai patys parveždavo namo pagėrusį ūkininką, karčiamoje palikusį savo pelną iš turgaus. Arklys ir šuo buvo ūkininkui artimiausi gyvūnai. Kiaules augindavo visi ūkininkai, pagal ūkio dydį laikę ir 1 ar 2 veislines kiaules. Veislinį kuilį laikydavo tik labiau pasiturintys ūkininki. Ten vesdavo ar veždavo kiaules iš viso kaimo. Kelių savaičių paršelius išromydavo. Kai kiaulė nebeišmaitindavo paaugusių paršelių, ūkininkė juos girdydavo šmengeliu. Nebežindomiems paršeliams į knyslę jverdavo nerūdijančios vielos žiedą, kad neknistų. Atliekamus paršelius parduodavo turguje. Kiaules šerdavo karštu vandeniu užplikytais miltais iš prastų rugių, kviečių, sėlenų, maisto atliekų. Kad lašiniai būtų skanūs, pridėdavo miežių. Kiaules skersdavo po Naujųjų metų. Vienas paršas likdavo ūkininkui, kita mėsa būdavo parduodama miesto turgaus halėje. Taip pelnydavo daugiau pinigų nei už mėsininkui parduotą gyvą kiaulę. Miestiečiai norėdavo kiaulienos be lašinių ir kaulų. Todėl kiaulių taukus ūkininkai išlydydavo į šmultę ir suvartodavo patys. Avys ganytos prasčiausioje ganykloje. Per žiemą laikytos tik veislinės avys, pavasarį atsivesiančios ėriukų. Jų pirmoji vilna būdavo labai tamsi. Gegužės pabaigoje, įšilus kūdros vandeniui, ūkininkė su vaikais joje maudydavo avis. Joms išdžiūvus, ūkininkė kirpdavo vilną. Ją pešdavo seneliai ir vaikai, motina vilną nešdavo šukuoti. Šukuotą vilną jau galėjo suverpti. Avys šeimą aprūpindavo kailiais. Juos išdirbdavo žemaičiai. Minkštai išdirbti kailiai būdavo aptraukiami miliniu audeklu (kailiniai nešioti vilna į vidų). Iš kailių bei nukirptų vilnų pasidarydavo įvairios aprangos ir kita. Paaugusius avinus pjaudavo vėlai rudenį. Tada tekdavo kasdien maitintis aviena. Avių taukus naudodavo tik kepimui. Pajūrio žvejai, gyvenę tarp smėlio kopų, laikė ožkas. Jos galėjo pramisti ypač menkose ganyklose. Ožkas vadindavo žvejų karvėmis. Riebų ožkos pieną galėjo praskiesti vandeniu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą daug žvejų vietoj ožkų įsigijo friziškų avių. Pastarosios davė ir pieno, ir vilnos. Ūkininkų vaikai augindavo triušius. Tai buvo ir smagus užsiėmimas, ir pratinimas ūkininkauti. Dar auginti naminiai gyvūnai, paukščiai (paukštininkystė), bitės (bitininkystė).

Iliustracija: Trakėnų veislės žirgas dūksta / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Martin Tydecks

gyvulininkystė Nemuno deltoje. Vešliose užliejamose pievose, pamažu jas nusausinus ir nuo potvynių apsaugojus pylimais, XIX a.–XX a. pradžioje ir čia užsiimta intensyvia gyvulininkyste. Auginta daugiau gyvulių nei nedidelėse Klaipėdos krašto pakraščių sodybose. Dvaruose nuo seno užsiimta pienininkyste. Tai liudija ir vietovardis Pienbūdė (vok. Milchbude). Iš primelžto pieno gaminti sūriai, sviestas. 1842 Šilutėje susikūrė Pienininkystės bendrija (vok. Milchwirtschaftsverein). Rūpintasi pieno kokybe, pieninėmis, veislininkyste. Kryžminant šveicarų, oldenburgų ir kitų veislių galvijus, išvestos pieningos ir vietos sąlygoms tinkamos karvės. Jau 1858 Pakalnės apskrityje kvadratinėje mylioje laikyta 830 karvių (ties Marienburgu – tik 616). 1913 ten 100 ha laikyti 58 galvijai (Rytprūsių vidurkis – 45,9). Pakalnės apskritis laikyta Rytprūsių galvijų veislininkystės centru. Gastose nuo 1903 veikė provincijoje seniausia Veislininkystės priežiūros bendrija (vok. Kontrollvereine). Tilžės žemumoje veikė 16 priežiūros apylinkių, kur prižiūrėta 5182 karvės. Pvz., ūkininko Sturio iš Akmeniškių viena karvė per 1917/18 sezoną davė 4796 litrus pieno (2,97% riebumo) arba per 142 kg pieno riebalų per metus, o kita – atitinkamai 5612 litrus (2,77%, per 155 kg). Dvarininko Buškio iš Kainininkų viena karvė per 1913/14 sezoną davė 5126 litrus pieno (3,54% riebumo) arba per 181 kg pieno riebalų per metus. Ūkininko Šapalo iš Algaviškių viena karvė per 1917/18 sezoną davė 4255 litrus pieno (3,27% riebumo) arba per 139 kg pieno riebalų per metus. Stambūs ūkininkai laikė veislinius bulius, kurių palikuonys turėjo savo numerius, veislės dokumentus. Gerinant galvijų bandas, nuolat didėjo jų produktyvumas. Jei per 1904/05 sezoną iš prižiūrimos karvės būdavo primelžiama vidutiniškai po 3155 litrus pieno, tai 1913/14 – jau po 4046 litrus. Priežiūros bendrijos veikė Jonaičiuose, Kalnininkuose, Lapynuose ir kitur. Stambesniuose ūkiuose rūpintasi racionaliu gyvulių šėrimu, skaičiuota produkcijos išeiga. Dar žirgynai.

L: Schmidt B. Ostpreussisches Leistungsvieh in der Tilsiter Niederung. Berlin, 1920.

Iliustracija: Ganiava Nemuno pievose, iki 1944 / Iš MLFA