bankininkystė Klaipėdos krašte

bankininkỹstė Klapėdos kraštè. Klaipėdos krašte bankininkystė atsirado anksčiau negu Didžiojoje Lietuvoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo pagal Vokietijos įstatymus buvo sukurta gerai veikusi kredito įmonių sistema, kurią sudarė Vokietijos bankų skyriai, vietiniai kredito kooperatyvai, taupomosios kasos, bankiniai namai ir kita. Krašto perdavimas Lietuvai nesusilpnino Vokietijos kapitalo pozicijų vietiniame sektoriuje. 1922–1923 Vokietijos bankų vietiniai skyriai buvo pertvarkyti į savarankiškus akcinius bankus, kuriuos kontroliavo Vokietijos bankai.

Iliustracija: Tarnautojai Tautiniame lietuvių banke Pagėgiuose, apie 1928 / Iš Osvino Kybranco rinkinio

Kredito sektoriaus sandara ir funkcijos. Kraštas skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos bankų gausa. 1924 veikė 16 akcinių bankų ir jų skyrių bei 54 neribotos atsakomybės kredito bendrovės, kredito kooperatyvai, 4 taupomosios kasos, 3 bankiniai namai ir kitos kredito įmonės. Vietiniai bankai buvo mažesni negu Didžiosios Lietuvos bankai. Ilgiau ar trumpiau veikė Klaipėdos prekybos ir pramonės, Klaipėdos kredito, Klaipėdos, Klaipėdos diskonto, Komercijos ir kredito, Raifeiseno, Tarptautinis, Ūkio kredito, Žemės ūkio, Tautinis lietuvių, Pagėgių apskrities bankai, J. Javšitco ir E. Zomerio, H. Ryso ir Co bei Tregerio ir Papendiko bankiniai namai, Klaipėdos miesto, Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskričių taupomosios kasos, taupomųjų valstybės kasų skyriai, Didžiosios Lietuvos bankų (Lietuvos, Lietuvos prekybos ir pramonės, Žemės) skyriai, įvairūs kredito kooperatyvai, miesto ir kaimo, vokiečių, lietuvių, žydų erzacbankai (Agraria, Kredito sąjunga), savitarpio kredito bendrovės. Gausiausi buvo kredito kooperatyvai, o iš jų – Raifeiseno draugijos (vok. Verein). Smulkūs miesto prekių gamintojai (pirkliai, amatininkai ir kiti) buvo suorganizavę Sulcės-Delitčo tipo kredito kooperatyvus, kurie beveik visi iki 1939 likvidavosi. Klaipėdos krašto, kaip antrojo pagal reikšmę kreditų centro, reikšmę, potencialą ir jo pokyčius rodo pateikti suvestiniai bankų ir kredito kooperatyvų balansų duomenys (metų pabaigoje milijonais litų) 1 lentelėje. Skirtingai nuo Didžiosios Lietuvos, Klaipėdos krašto bankų sektorius daug labiau nukentėjo krizės metais (1931–1935) ir vėliau nebeatgavo turėtų pozicijų. 1937 veikusių bankų operacijų mastą ir jų pasiskirstymą (vietą) rodo šie duomenys (milijonais litų) 2 lentelėje. Krašte aiškiai dominavo Klaipėdos, Raifeiseno bankai: jiems teko 72 % suvestinio balanso sumos ir indėlių, 75 % paskolų portfelio, jie plačiai naudojosi Vokietijos bankų paskolomis (10 mln. Lt), kurios padėjo lyderiauti krašto kredito rinkoje. Kraštui būdingas (Didžiojoje Lietuvoje nevykęs) bankų jungimasis (centralizacija) ir daugelio jų trumpaamžiškumas. 1930 susijungė Klaipėdos kredito ir Klaipėdos prekybos ir pramonės (pasivadino Klaipėdos banku), 1938 Raifeiseno ir Žemės ūkio bankai. Iki 1937 likvidavosi Tarptautinis, Ūkio, Kredito, Klaipėdos diskonto, Pagėgių apskrities bankai, J. Javšitco ir E. Zomerio bankiniai namai. Jų bankrotus lėmė stipri konkurencija, ūkio krizė ir 1931 iš Vokietijos atsiritusi bankų bankrotų banga. Didžiojoje Lietuvoje dėl vadovų neatsargių veiksmų, prieš prasidedant krizei, bankrutavo tik 2 bankai. Be to, Didžiojoje Lietuvoje nežinoti politinių kreditų reiškiniai, kreditavimo diskriminavimas tautiniais ir politiniais motyvais. Krašto ūkis buvo geriau aprūpinamas paskolomis negu kitos Lietuvos dalies įmonės ir gyventojai. Dažnai Klaipėdos krašto bankų paskolos buvo pigesnės negu Didžiosios Lietuvos bankų. Kredito sistema čia turėjo didesnį potencialą dėl geriau išplėtoto ūkio, santykinai turtingesnių gyventojų ir Vokietijos finansinės paramos. 1925 pabaigoje krašto kredito įmonių (be taupomųjų kasų) suvestinis balansas sudarė 11,3 %, paskolos – 21,1 % Didžiosios Lietuvos kredito sistemos atitinkamų rodiklių. Krašto kredito sektoriaus galia gana sparčiai didėjo iki 1934, po to prasidėjo gilus nuosmukis; kredito sektoriaus įtaka Lietuvos indėlių ir paskolų rinkai sumažėjo iki 18,1 % ir 12,5 % (1937). Tai nebeatitiko krašto ūkio svarbos. Kai kurie krašto ir Didžiosios Lietuvos bankai buvo susiję nuosavybės ryšiais: Klaipėdos prekybos ir pramonės banko akcijų buvo nusipirkęs Lietuvos komercijos bankas, J. Javšitco ir E. Zomerio bankas turėjo Centralinio žydų banko (Kaune) akcijų. 1939 beliko 3 akciniai ir 1 kooperatinis bankai.

Iliustracija: Lietuvos banko skyrius Klaipėdoje, po 1923 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Pastangos sustiprinti lietuviškąjį sektorių bankininkystėje. Pirmiausia tuo susirūpino Klaipėdos krašto lietuvių veikėjai, kurie 1919 įsteigė kooperatinį Lietuvių banką. 1923 jis pertvarkytas į akcinį ir pavadintas Tautiniu lietuvių banku. Kadangi turtingesnių lietuvininkų buvo nedaug, banko akcininkai surinko nedidelį kapitalą (0,3 mln. Lt), todėl jis negalėjo daryti didesnės įtakos kredito rinkai, konkuruoti su vokiečių bankais. Nesėkmingai baigėsi ir pastangos sutvirtinti lietuvių pozicijas kaimo kredito sistemoje. Po 1923 Lietuvos kooperatinių bankų pastangomis buvo įsteigta 12 lietuvių kredito kooperatyvų (smulkaus kredito draugijų), kurių nariais tapo lietuviškos orientacijos ūkininkai. Tokie kredito kooperatyvai buvo įsteigti Klaipėdoje, Katyčiuose, Kretingalėje, Kintuose, Pagėgiuose, Priekulėje, Plikiuose, Doviluose, Agluonėnuose, Žardėje, Šilutėje, Vanaguose. Kituose šaltiniuose dar minimi Karklininkų ir Svencelės (Pamario žvejų) kredito kooperatyvai. Lietuvių kredito kooperatyvų centras buvo Klaipėdos laukininkų bankas, 1924 įsteigtas M. Labrenso. Dėl vokiškų kredito kooperatyvų (Raifeiseno draugijų) galios ir konkurencijos, vietos sąlygoms nepritaikytų įstatų lietuvių kredito kooperatyvai neprigijo. Nuo 1931 jie pradėjo likviduotis. Tais metais likvidavosi Klaipėdos laukininkų bankas. 1938 pradžioje beliko Priekulės ir Šilutės lietuvių kredito kooperatyvai, kurie turėjo 481 narį, o jų balanso suma nesiekė pusės milijono Lt, kai vokiečių kredito draugijos turėjo 8359 narius, jų suvestinis balansas buvo lygus 18 mln. Lt (1936). Varžybos buvo pralaimėtos. Kad įsitvirtintų krašto kredito kooperacijoje, Lietuvos vyriausybei reikėjo nupirkti Raifeiseno banko kontrolinį akcijų paketą, kaip 1925 siūlė Tautinio lietuvių banko vadovai. Tačiau tai padaryti Lietuvos valdžia ryžosi tik krašto praradimo išvakarėse. Vokietija uždraudė Raifeiseno bankui perleisti savo kontrolę valstybiniam Žemės bankui. Lietuvos banko skyrius Klaipėdoje atidarytas 1923. Tuo laiku čia įsikūrė ir Lietuvos prekybos ir pramonės bei Ūkio banko skyriai. Savo kredito politikos jie negalėjo remti nacionaliniais motyvais, o turėjo vadovautis komerciniais pagrindais. Todėl jų paskolos dažniausiai atitekdavo krašte dominavusioms vokiečių įmonėms. Tik Lietuvos bankas, nusižengdamas bankinės politikos dėsniams, kartais teikdavo kreditus vadovaudamasis vien tautiniais motyvais. Daugiausia lietuvybę krašte palaikė Žemės bankas. Jo agentūra Klaipėdoje įsteigta 1927, o po trejų metų ji pertvarkyta į skyrių. Jis gausiai teikė ilgalaikes paskolas (1934 – 7,5 mln. Lt) vietos ūkininkams, stiprino Lietuvos pozicijas krašto hipotekinio kredito rinkoje ir paskatino vokiečių revanšistinių partijų vadeivas ieškoti atsvaros Vokietijoje. Svarbiausias Žemės banko nuopelnas – lengvatinis lietuviškųjų židinių kūrimo kreditavimas. Bankas savo ilgalaikiais kreditais, teikiamais moderniems namams ir sodyboms statyti, padėjo kurtis lietuviams tarnautojams, darbininkams, ūkininkams, žvejams. Tokia politika pradėta įgyvendinti 4-ajame dešimtmetyje. Nuo 1934 Lietuvos valdžia pradėjo stiprinti krašto kredito įmonių priežiūrą ir tramdyti įstatymams nusižengusius vokiškų bankų vadovus. Dėl to meto tarptautinės padėties, dėl vokiškų bankų ir dėl Vokietijos valdžios ir bankų jiems teiktos didelės finansinės paramos Lietuva neturėjo realių galimybių dominuoti Klaipėdos krašto bankų sektoriuje. Lietuviškos orientacijos gyventojai daugiausia buvo smulkūs ūkininkai, jie neturėjo ekonominių galimybių sukurti didesnių kredito įmonių. Dėl Didžiojoje Lietuvoje ilgą laiką jausto kreditų stygiaus ir jo pasekmės – aukštų (2–3 punktais didesnių negu Klaipėdos krašte) paskolų palūkanų privatūs Kauno bankai neturėjo galimybių skverbtis į Mažosios Lietuvos kredito rinką.

Iliustracija: Tautinio lietuvių banko emblema

Iliustracija: Tautinis lietuvių bankas Klaipėdoje, apie 1936 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės albumo

Antilietuviškos veiklos finansavimas. Palaikyti krašto ekonominio ir politinio gyvenimo vokiškumą, sukurti prielaidas atplėšti kraštą nuo Lietuvos padėjo gausi finansinė Vokietijos valdžios ir bankų parama, skirstyta vietinių kredito įmonių. Šiems tikslams įsteigti erzacbankai – Agraria ir Kredito sąjunga. Jų ir Žemės ūkio banko teiktos paskolos buvo politinės, nes jos buvo duodamos tik tiems prašytojams, kurie stiprino vokiškumą, rėmė Vokietijos interesus. Visi skolininkai privalėjo varyti antilietuvišką propagandą, platinti antilietuviškas proklamacijas, balsuoti už vietos nacius arba stoti į nacių partiją. Buvo kredituojami ir lietuvių ūkininkai bei jų organizacijos, jeigu jos sutikdavo pasitraukti iš lietuviškos veiklos. Nepaklusus šiems reikalavimams, suteiktos ilgalaikės paskolos būdavo ieškomos anksčiau termino, ūkiai parduodami iš varžytinių. Prieš rinkimus į Seimelį palūkanos būdavo sumažinamos nuo 8–9 iki 3 %, kad skolininkai agituotų už revanšistines partijas, o po rinkimų palūkanas vėl būdavo padidinamos. Aktyviems vietos hitlerininkų vadeivoms Agraria ir Kredito sąjunga duodavo paskolas be palūkanų arba net nereikalaudavo jų grąžinti. Tokiomis paskolomis naudojosi Seimelio nariai, todėl jie privalėdavo priimti Vokietijai naudingus sprendimus. Šios paskolos virto priedanga krašto nacistinėms partijoms finansuoti. Ūkininkus skolintis skatino propaganda, kad kraštas greitai bus prijungtas prie Vokietijos, kad litas žlugs ir todėl nereikės grąžinti paskolų. Gavę paskolas patekdavo į gudriai paspęstus spąstus, t. y. turėdavo prisiimti 2,5 karto didesnius įsipareigojimus negu gautoji paskola. Daugeliui paskolas grąžinusių asmenų nebuvo atiduodami skolos dokumentai – taip daryta dėl to, kad juos būtų galima politiškai šantažuoti. Antilietuviškos veiklos finansavimą ir jos kontrolę lengvino tai, kad Žemės ūkio bankui, Agraria ir Kredito sąjungai vadovavo E. Neumanno (Sovog partijos vadeivos) pavaduotojas Vilius Bertulaitis. Po laimėtų rinkimų į vietos savivaldos organus nacių rankose atsidūrė Klaipėdos bankas, Klaipėdos miesto taupomoji kasa ir Šilutės Vereins bankas. Politinėms paskoloms teikti iš Osthilffondʼo Agraria gavo 4,5 mln. Lt, o Kredito sąjunga – 4,2 mln. Lt. Už antilietuvišką veiklą 1934 Žemės ūkio banko vadovai buvo suimti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, Agraria uždaryta, o Kredito sąjungos veikla sustabdyta. Žemės ūkio ir Raifeiseno bankui bei jo draugijoms prižiūrėti 1934 paskirti komisarai. Žemės ūkio bankui uždrausta atlikinėti valiutines operacijas. Į Lietuvos valdžios veiksmus sutramdyti vokiškus krašto bankus priešiškai reagavo Vokietija. Dėl jos nuolatinio diplomatinio spaudimo, tarptautinės politinės įtampos Europoje didėjimo 1938 byla Žemės ūkio banko vadovams buvo nutraukta, grąžinti areštuoti Agraria ir Kredito sąjungos pinigai, dokumentai, komisarai atšaukti. Vokietinimo ir fašizavimo politiką įgyvendinti padėjo ir Raifeiseno draugijos. Kredito politikos gaires joms nustatydavo Vokietijos Raifeiseno sąjungos atstovas. Klaipėdos krašto nacių teismo byla liudija, kad Vokietija ūkininkams išskolino 40 mln. Lt, Klaipėdos miestui –16 mln. Lt. Dideles paskolas gavo krašto bankai. Kreditai, skolinimo mechanizmai buvo svarbiausi ekonominiai svertai, kurie padėjo krašte įsigalėti vokiškumui, nacių ideologijai ir revanšizmui.

Iliustracija: Tarnautojai Tautiniame lietuvių banke Klaipėdoje, 1927. Viduryje Martynas Toleikis / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės albumo

Bankininkystė po krašto užgrobimo. Kai Vokietija įteikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama atiduoti Klaipėdos kraštą, kilo indėlininkų panika. Po kelių valandų bankai ir taupomosios kasos sustabdė indėlių išmokėjimą. Neišmokėtus indėlius vėliau Vokietija turėjo pamažu grąžinti įmokėdama pinigus į Lietuvos-Vokietijos 3-čią kliringo sąskaitą. Tačiau Vokietija sąmoningai delsė, iki 1940 pabaigos sumokėjo tik 5 mln. Lt, nors skola Lietuvai sudarė 120 mln. Lt. Krašto gyventojams buvo įsakyta atiduoti bankams turėtą užsienio valiutą, brangenybes, vertybinius popierius. Nuo 1939 V 20 nutraukta lito apyvarta. Apyvartoje buvusius litus (apie 12 mln. Lt) Lietuvos bankas turėjo išpirkti. Lietuvos bankų skyriai buvo uždaryti. Turtinės pretenzijos dėl jų buvo sureguliuotos 1941 I 10 slaptu Vokietijos ir SSRS susitarimu. Už Vokietijai atitekusių Lietuvos ir Žemės bankų skyrių turtą SSRS gavo Lietuvos komercijos banko (veikusio Kaune ir priklausiusio Vokietijos bankui bei vokiečių piliečiams) turtą. 1941 krašte įsikūrė Rytų Prūsijos žemės ūkio, Rytų Prūsijos provincijos, Vokiečių ir Liaudies bankų skyriai, tęsė veiklą Žemės ūkio ir Raifeiseno bankai bei pastarojo draugijos, Klaipėdos miesto ir apskrities taupomosios kasos, atgaivino veiklą ir Kredito sąjunga.

Vladas Terleckas