autonomija

autonòmija, valstybės dalies (teritorinė autonomija) arba jos gyventojų tautinės, religinės ar kitos grupės, organizacijos bei kitos institucijos (kultūrinė autonomija) teisė savarankiškai valdytis, spręsti savo vidaus reikalus Konstitucijos ar specialių įstatymų nustatytose ribose. Lietuvoje 1924–1939 teritorinę autonomiją turėjo Klaipėdos kraštas. Ji buvo nustatyta 1924 Klaipėdos krašto konvencija ir jos priedėliu Klaipėdos krašto statutu (pasirašė Lietuva ir Santarvės valstybės – Didžioji Britanija, Italija, Japonija, Prancūzija). Ši autonomija apėmė įstatymų leidybą, administravimą, teismus ir finansus. Aautonomijos valdžios organai buvo Seimelis (įstatymų leidyba) ir Direktorija (administracija). Autonomijos priežiūrą vykdė Lietuvos Respublikos prezidento skiriamas gubernatorius. Jis skyrė Direktorijos pirmininką, skelbė Seimelio priimtus įstatymus, turėjo veto teisę, galėjo Seimelį paleisti arba sušaukti jo neeilinę sesiją. Klaipėdos uosto reikalus tvarkė specialus organas – Direkcija. Minėtų valstybių Lietuvai primesta Klaipėdos krašto autonomija trukdė integruoti visas jos žemes.

Kęstutis Domaševičius