Vydūnas ir teatras
Vydnas ir teãtras Vydūnas – vienintelis lietuvių teatro menininkas, kūręs dramos kūrinius ir pats juos režisavęs. Pirmoji drama Pasiilgimas veldėtojo pastatyta 1899 su Tilžės lietuvių giedotojų draugijos vaidintojais. Iki Pirmojo pasaulinio karo draugija kasmet surengdavo po 2 dideles šventes ir 4 vakarus su Vydūno kūrinio vaidinimais; teatrinė draugijos veikla tęsėsi iki jos uždraudimo 1935. Vaidinimai vykdavo Tilžės Jokūbynės scenoje, ant Rambyno kalno ir kitose vietose. Vydūnas buvo arčiau Europos teatro naujovių nei daugelis Lietuvos teatro menininkų. Jam buvo reikšmingesnis Vakarų Europos teatro meno kontekstas, galėjo turėti įtakos režisūrinio teatro idėjos (Adolphe’as Appia, Edwardas Gordonas Craigas), vokiečių ekspresionistinis teatras (Maxas Reinhardtas), naujos teatro kalbos ieškojimai, nerealistinio scenovaizdžio, apšvietimo, aktoriaus-viršmarionetės koncepcijos (jos išdėstytos teoriniuose darbuose, įgyvendintos spektakliuose). Vydūno teatro samprata artima XX a. pradžios prancūzų aktoriaus, režisieriaus ir teoretiko Antonino Artaud’o siekiui spektaklyje pažadinti žiūrovų snaudžiančią sąmonę ir priversti ją nuklysti į slapčiausius baimių, haliucinacijų, sapnų ir nerealizuotų troškimų brūzgynus, kuriuos perėjusi ji patirtų metamorfozę, apsivalytų ir įgautų naują kokybę. Lietuvių dramaturgijos istorijoje Vydūno kūryba apibendrinama filosofinės dramos sąvoka (Jonas Lankutis). Dominuojanti Vydūno filosofinės ir draminės kūrybos tema – žmogaus sąmoningėjimas, suvokiamas kaip žmogaus sau, tautai, žmonijai idėjų įprasminimas. Vydūnas detaliai aprašė scenovaizdį, dramos veiksmus suskirstė ne į paveikslus ar scenas, o į reginius, vartojo sąvokas vaidykla, regykla, reiškiančias ir sceną (vietą, kurioje vaidinama), ir scenovaizdį (detaliai aprašė tai, ką ir kaip matome scenoje). Teatrą Vydūnas laikė reginio menu, galinčiu išreikšti dvejopą – buities ir būties – regėjimo perspektyvą; jo teatro kalbos ieškojimai sutelkiami ties vizualine dvasinės patirties išraiška. Iki Pirmojo pasaulinio karo sukurtuose draminiuose kūriniuose siekiama išreikšti tautinės savimonės gimimą ir brendimą (Pasiilgimas, Lietuvos pasakėlė, Sigutė, Ragana ir kt.), istorinių įvykių reikšmę (Probočių šešėliai, Mūsų laimėjimas, Amžina ugnis ir kita). Šio laikotarpio kūriniuose veiksmas vyksta gamtos fone – ritualinių apeigų metu dramos herojus patiria dvasinį virsmą, praregi ir suvokia savo gyvenimo misiją (Amžina ugnis). Gamtos pasaulis scenoje atskleidžiamas kaip kitas, sakralus pasaulis, egzistuojantis greta kasdieniškojo, – jame slypi kultūrinė, istorinė atmintis, žmogaus egzistencijos šaknys. Daugelyje Vydūno kūrinių dominuoja muzika (kaip muzikos dramos, operos libretai kuriamos dramos Pasiilgimas, Karalaitė ir kiti). Brandžiausiose dramose (Probočių šešėliai, Amžina ugnis, Jūrų varpai, Pasaulio gaisras) žmogaus sau, tautai problematika praplečiama iki žmoniškumo išlikimo klausimų. Atsisakoma ankstesnėse dramose dominavusios situacijų, komponuojamų pagal gamtos ciklą, logikos (nakties virsmas diena, žiemos – pavasariu), susilpninama optimistinė įvykių atomazga. Jūros varpuose, Pasaulio gaisre sukuriamas naujas – civilizacijos įsigalėjimo ir žlugimo ciklas, finale suteikiantis viltį, jog galbūt po šių kataklizmų gims naujas žmogus, atgims žmonija. Vydūnas sukūrė daugiau kaip 40 dramos kūrinių. Daugelyje jų pastebima pirminė intencija – lietuviškų vakarų repertuarą sutelkti į teatralizuotą reginį, kuriame draminis siužetas, kaip scenarijus, leistų susieti vaidintojų kalbėjimą, deklamavimą su muzikos solo, duetų, choro partijomis, o draminius dialogus ar monologus deklamuojančių vaidintojų statišką buvimą scenoje pagyvintų šokio, kovos ir kiti epizodai. Vydūno teatrinė veikla plėtojosi Mažojoje Lietuvoje, nors jo kūryba kreipiama ir į Didžiosios Lietuvos auditoriją. Tarpukariu Lietuvoje buvo pastatytos Vydūno dramos: trilogijos Amžina ugnis dalis Vaidilutė (Tautos teatras, 1924, Valstybės teatras, 1928), draminė pasaka Žvaigždžių takai (Tautos teatras, 1923), misterija Mūsų laimėjimas (Skrajojantis J. Vaičkaus teatras, 1919), misterijos Probočių šešėliai dalis Vėtra (Klaipėdos Šiaurės Lietuvos teatras, 1938). Sovietmečiu 3 kartus pastatyta tragedija Pasaulio gaisras (Vilniaus universiteto kiemo teatras, režisierius V. Limantas, 1968, Kauno statybininkų rūmų teatras, režisierius, M. Karklelis, 1983, Klaipėdos dramos teatras, 1978), komedija Pasveikimas (teatras Lėlė, režisierius R. Driežis, 1986), misterija Probočių šešėliai (Vilniaus universiteto kiemo teatras, režisierius L. Ciunis, 1973). Po 1990 Lietuvoje pastatyti Vydūno kūriniai: draminė pasaka Sigutė (Vilniaus akademinis dramos teatras, režisierė S. Nosevičiūtė, 1990), draminė pasaka Žvaigždžių takai (Kauno dramos teatras, režisierius R. Abukevičius, 1997), komedija Piktoji gudrybė (Klaipėdos universiteto teatras, režisierius P. Bielskis), Pasveikimas (teatras Lėlė, režisierius R. Driežis), Pasiilgimas (Joniškio kultūros namų Vaikų liaudies teatras Bendraamžiai). Probočių šešėliai (Vilniaus senamiesčio teatras, režisierius L. Ciunis, 1993). Leonas Ciunis 130-mečio jubiliejui parengė Probočių šešėlių dramatizuotą skaitymą.
Aušra Martišiūtė
Iliustracija: Spektaklio „Tėviškė“ Klaipėdoje dalyviai. Vydūnas su Motinos vaidmens atlikėja Ieva Simonaityte viduryje, 1930 / Iš Kintų Vydūno kultūros centro archyvo
Iliustracija: „Aidos“ draugijos vaidintojai po Vydūno pjesės „Jonuks mergų bijąs“ spektaklio, 1934 / Iš Kintų Vydūno kultūros centro archyvo
Iliustracija: Vydūnas po vaidinimo Žardėje sėdi tarp šeimininkų Mikelio ir Urtės Buntinų, kitų šeimos narių, kaimynų ir svečių iš Klaipėdos, trečias stovi Adomas Brakas, toliau – Bajorai, Kunkiai, apie 1925 / Iš Aldonos Buntinaitės šeimos albumo (JAV)
Iliustracija: Kauno valstybinio akademinio dramos teatro lankstinukas Vydūno spektakliui „Žvaigždžių takai“, 1996 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio