Vitė

Vtė (vok. Vitte), buvę kaimai, Kuršių marių pakrantėje, išsidėstę į šiaurę nuo Danės upės, 1856 ir 1918 prijungti prie Klaipėdos miesto.

Vitės atsiradimas datuotinas XV a. pradžia: 1434 ir 1437 pirmąkart šaltiniuose minint paveldimojo činšo rinkimą Klaipėdos komtūrijoje pažymėta vietovė Große Fritcze, mokėjusi 2 markes činšo už 1 ūbą žemės ir ¼ markės už karčemą; 1437 t. p. paminėta Vitte, tais metais mokėjusi 30 markių činšo, 1447 – 30 markių činšo už karčemą. 1540 Klaipėdos valsčiaus mokesčių mokėtojų sąrašuose pirmąsyk aiškiai atskirtos 2 Vitės: Didžioji Vitė (Grosse Vitt, Große Fytte) ir Mažoji Vitė (Clein Vyt, Kleyne Fytte); pirmojoje buvo 21 sodybos savininkas ir 1 samdinys; antrojoje – 21 sodybos savininkas ir 4 samdiniai. Šie kaimai istoriografijoje tiksliai nelokalizuoti: sodybos buvo statomos tiesiai ant smėlio, netvarkingai, todėl jų koncentracijos vietos galėjo kisti; be to, 1678 lapkritį prie Klaipėdos tvirtovės priartėjus Švedijos kariuomenei, Klaipėdos šiaurinių priemiesčių sodybos buvo padegtos, kad neatitektų priešui. Mažoji Vitė iš pradžių buvo pilį aptarnavęs žvejų kaimas, vėliau jame apsigyveno amatininkų; 1589 Klaipėdos valsčiaus sąskaitų knygoje paminėti 43 sodybų savininkai. Didžioji Vitė buvo valstybinių valstiečių kaimas. 1583 Klaipėdiečiai skundėsi, kad Vitės gyventojai ir žvejai pasisavina miestui priskirtas ganyklas ir pievas, o 1595 – kad abiejų Vičių žvejai pakrantėje ir mariose drįsta tiesiogiai prekiauti su dancigiečiais ir liubekiečiais; jie esą, apeidami Klaipėdos pirklius, keičia savo žuvį į kitas prekes. XVII a. 4 dešimtmečio pradžioje abu kaimai kvalifikuojami kaip žvejų kaimai: Didžiojoje Vitėje buvo 23 sodybos ir 32 dalininkai; Mažojoje Vitėje – 39 sodybos ir 63 dalininkai. Pastaroji, atsiskyrusi nuo pavaldumo piliai, ilgainiui tapo laisvąja valda (pirmąkart jau 1596 Klaipėdos valsčiaus sąskaitų knygoje ji vadinama Freiheit), su Klaipėdos miestu susieta priemiesčio statusu, tačiau dar XVIII a. miestas tebemokėjo už ją žemės mokestį Klaipėdos valsčiui. Manytina, kad vienoje Mažosios Vitės karčemų XVII a. viduryje galėjo vykti Klaipėdos lietuvių bendruomenės pamaldos (nuo XVII a. 6 dešimtmečio iki 1686–1687 parapija neturėjo bažnyčios; šaltiniuose minima, kad pamaldos tuo metu vyko im ersten Kruge auff der Freyheit vor der Stadt [pirmojoje karčemoje laisvojoje valdoje priešais miestą]). Paskutinį kartą Mažoji Vitė minėta 1709–1710 maro aukų statistikoje ir 1756; manytina, kad XVIII a. viduryje ji jau buvo galutinai integruota į Klaipėdos miestą. Didžiosios Vitės pavadinimas XVIII a. t. p. beveik nevartojamas; ji įvardijama valsčiaus kaimu Vite.

1785 Vitti minima kaip Įsruties apskrities Klaipėdos valsčiaus karališkasis žvejų kaimas su 3 lentpjūvėmis ir 50 ugniakurų, priklausęs Klaipėdos žemininkų parapijai. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, kai marių pakrantėje, kuria anksčiau naudojosi Vitės žvejai, imta plėsti Klaipėdos uosto infrastruktūrą (įrengtos krantinės, 2 balasto aikštės, 1807 pastatytas locmanų bokštas) ir didėjant jo apkrovimui, Vitė ypač išaugo ir pasikeitė. Kaime apsigyvendavo uostą aptarnavę darbininkai, padaugėjo karčemų (1808 liudijama, kad viešpatavo siaubingas moralinis nuosmukis ir siautėjo sifilis), kūrėsi anglų prekybininkų ir pramonininkų kolonija (1861–1863 pastatyta Anglikonų bažnyčia).

XIX a. pradžioje kaimas gavo savarankiškos komunos statusą ir buvo vadinamas Valdiškąja Vite (Amts-Vitte) arba Karališkąja Vite (Königliche Vitte). 1825 buvo 321 namas, 236 mažažemiai sklypai, 3610 gyventojų (tarp jų 36 žvejai, 2 jūrininkai, 97 amatininkai, 410 samdinių), veikė 40 karčemų ir barų, 4 lentpjūvės, 1 vėjo malūnas. 1835 buvo 3931, 1838 – 4266 gyventojai, 1852 – 356 gyvenamieji namai su 4742 gyventojais (tarp jų 38 prekybininkai, 332 amatininkai, 13 žvejų, 243 darbininkai), 1855 – 5114 gyventojų. Nuo 1809 Vitės komuna teikė pasiūlymus Klaipėdos valdžiai prisijungti prie miesto, bet magistratas, motyvuodamas tuo, kad dėl Vitės skurdo miestas gali patirti nuostolių, siūlymus atmesdavo. Tik 1852, kai komuna jau buvo tvarkinga ir klestinti bendruomenė, prisijungimui neprieštarauta. 1852 Vitėje skirtas išlaikymas dvasininkui, nutarta statyti ir maldos namus (tam pradėta rinkti lėšas). 1853 IX 23 įsteigta Vitės ir Bomelio Vitės gyventojus turėjusi aptarnauti parapija, spalio 10 paskirtas kunigas Carlas Emilis Eduardas Reinertas (1858 VIII 1 ji suvienyta su Klaipėdos miestiečių parapija). 1854 komunoje kilęs gaisras sunaikino pietinę Vitės dalį; po gaisro ji iš dalies perplanuota. 1855 VII 7 karališkuoju nutarimu įsakyta prijungti Valdiškąją Vitę prie Klaipėdos miesto (oficialiai nuo 1856 I 1).

Šiauriau Karališkosios Vitės (už Žvejonės upelio) būta Bajoriškosios (Adlige Vitte) arba Bomelio Vitės (Bommelsvitte; Bumbulvietė). Iki 1864 formaliai tai buvo privatus kaimas, priklausęs bajoriškajam Didžiojo Tauralaukio dvarui. Johanno K. Sembritzkio teigimu, kaimo įkūrimas sietinas su 1462 privilegijoje Tauralaukio savininkui Andreasui Schorppenui suteikta jūros žvejybos teise, kuria naudodamiesi Tauralaukio (arba Bomelio dvaro) savininkai ant marių kranto pastatė namelius žvejams. Tačiau šaltiniai Bomelio Vitės egzistavimą pradeda liudyti tik nuo XVIII–XIX a. sandūros. Nuo XVIII a. pabaigos šio kaimo naujakuriai atskirus sklypus pradėjo gauti paveldimojon nuosavybėn, vėliau juos išsipirko per Rentos banką. 1797 minima, kad Didžiojo Tauralaukio savininkas von Mirbachas pardavė savo žmonai dalį dvaro valdų, įskaitant 25 žvejų sodybas Vitėje. 1825 Bomelio Vitė vis dar buvo Didžiajam Tauralaukiui priklausanti gyvenvirtė su 158 mažažemiais ūkiais ir 2018 gyventojų (39 žvejai, 22 amatininkai); 1852 buvo 2215 gyventojų. 1830 Bomelio Vitėje įsteigta pradinė mokykla. 1835 kaimas jau buvo laikomas atskira komuna ir gavo atitinkamą komunalinės savivaldos teisę. Tačiau 1856 įsigaliojus naujam kaimo bendruomenių įstatymui, pasirodė, kad teisiškai Bomelio Vitės gyventojai tebebuvo Didžiajam Tauralaukiui priklausantys valstiečiai; prasidėjus deryboms, 1864 V 30 potvarkiu kaimas buvo atskirtas nuo bajoriškojo Didžiojo Tauralaukio dvaro, įsteigta Bomelio Vitės kaimo bendruomenė. 1874 jai suteiktas atskiro Klaipėdos apskrities valsčiaus centro statusas. 1865 įsteigta katalikų mokykla. 1885 bendruomenėje buvo 242 gyvenamieji namai ir 3262 gyventojai, 1895 – 3205 gyventojai (415 katalikų, 2400 lietuvių, 14 žydų), 1905 – 243 gyvenamieji namai ir 3106 gyventojai (211 katalikų, 600 lietuvių, 7 žydai), 1910 – 2943 gyventojai. 1918 IV 1 didžioji dalis bendruomenės teritorijos prijungta prie Klaipėdos.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Vitės panorama su katalikų bažnyčia, XX a. pradžia / Iš Gedimino Žalio rinkinio

Iliustracija: Klaipėdos priemiesčio Bumbulvietės gatvė, XIX a. pabaiga / Iš laikraščio „Memeler Dampfboot“, 2003 m. kovo 20 d. Nr. 3