Viešvilės parapija
Viešvils parãpija. Manoma, kad pirmieji maldos namai galėję būti pastatyti XVI a. viduryje. W. Hubatscho tvirtinimu – apie 1549. XIX a. viduryje Viešvilės parapijos kunigo rašytoje kronikoje nurodoma, kad pirmoji bažnyčia tikriausiai buvo pastatyta 1517. Po Reformacijos bendruomene rūpinosi Įsruties dvasininkai – atsiuntė kunigą, mokėjo jam 60 markių metinę algą. Pirmasis dokumentais paliudytas dvasininkas – 1553 pamokslavęs Nicolausas Chelnienas. Parapija įsteigta 1609. Pasirūpinta ir išskirtine kunigo gerove – be nustatytos metinės algos, jo ūkinei veiklai skirtas 30 ha žemės sklypas, parapijiečiams nurodyta kasmet pristatyti bažnyčios ir kunigo namo šildymui 100 kietmetrių malkų, nustatytą kiekį durpių. 1737 pašventinta bažnyčia. XIX a. pradžioje trenkus žaibui apdegė. Remonto, rekonstrukcijos darbai baigti 1811. Bažnyčia buvo kukli, puošnesnis tik raudonu pliušu dengtas altorius (per gavėnią klotas juodu audeklu) ir kiek vėliau įsigyti vargonai. Patrauklesnės išvaizdos tapo 1895 išmūrijus aukštą smailų bokštą ir ten įkėlus varpą. 1848 iš 5500 parapijiečių lietuvininkų buvo apie 2000 (36%), 1870 – 3780 (46,1%), 1878 – 4000 (48,2%), 1902 – 3500 (46,7%), 1907 – 1150 (35%; sumažėjo, nes 1900 nuo Viešvilės parapijos bendruomenės atskirta Žukų parapija). 1921 parapijai priklausė 3700 žmonių, 1936 – 3932. Viešvilėje pamokslavo nemaža lietuvių kultūrai nusipelniusių asmenų: 1592–1601 – Jonas Gedkantas; 1601–1625 – Zacharijus Blotnas jaunesnysis, 1617–1621 – lietuvininku save laikęs Burhardas Lobelis. 1923–1932 kunigavo Johannesas Magnusas, 1933–1934 – Paulus Jellinghausas (neišmokęs lietuvių kalbos 1934 pabaigoje pašalintas), 1935–1944 – Erichas Moseris. 1944 rudenį priartėjus frontui bažnyčia sugriauta. Išlikę gyventojai meldėsi Smalininkų bendruomenės maldos namuose.
Albertas Juška