Verdainės parapija

Vérdainės parãpija. Pirmieji maldos namai įrengti XVI a. II pusėje (1566 karčemos privilegijoje minima bažnytėlė (Kirchlein) Verdainėje), bet daugiau kaip 50 metų bendruomenė savo kunigo neturėjo. Pamaldų laikyti nustatytomis dienomis atvykdavo kunigas iš Rusnės (ten kunigavo Simonas Alektoras, vėliau – Gregorijus Vilnensis, kitaip – Jurgis iš Eišiškių). Apie 1586 ar 1587 paskirtas diakonas; nuo 1586 (kitais duomenimis, nuo 1587 ar 1588) šias pareigas ėjo lietuvių raštijos darbuotojas Lazarus Sengstockas. Po 1604 įkurta savarankiška parapija, pastatyta nauja bažnyčia. Spėjama, kad per Septynerių metų karą ją nusiaubė Rusijos kariuomenė. Atstatyta po 1757, tarnavo 90 metų. Prasigyvenusios bendruomenės tokia netenkino, tad 1847 baigta mūryti nauja, išvaizdi: langai išdėstyti naujoviškai – dviem eilėmis, įėjimui suprojektuotos trejos durys, vidus erdvus, trijų navų. Interjerą gyvino Martyno Liuterio ir Philippo Melanchthono paveikslai, neogotikos stiliaus altorių – piešinys Kristus žegnoja duoną ir vyną. Trūkstant didesnio bokšto, įrengta atskira varpinė. Joje kabėjo 2 varpai. Verdainės bažnyčią žmonės vadino Prūsų Lietuvos katedra. Pamaldos laikytos lietuvių ir vokiečių kalbomis. XIX a. vidury lietuvininkai sudarė ²/₃ bendruomenės: 1848 iš 10 000 parapijiečių jų užrašyta >7000, 1878 – iš 9000 apie 6000. Tiek pat jų buvo ir 1902. 1921 ir 1936 atitinkamai 5693 ir 5500 žmonių. 400 metų parapijos egzistavimo laikotarpiu pamokslavo ne mažiau kaip 22 kunigai ir 15 diakonų. Bendruomenės narių krikšto, konfirmacijos, mirties registracijos knygos, apimančios 1710–1836, saugomos Vokietijoje, Leipcigo geneologijos centre. Įrašai daryti lotynų, vokiečių ir lietuvių kalbomis. Pastarąją mokėjo visi čia pamokslavę dvasininkai. Bent keli jų – uolūs lietuvių kultūros darbininkai. Be L. Sengstocko, 1604–1616 pamokslavo Karaliaučiaus universiteto auklėtinis Johannas Höfneris. Kaip puikiai mokantis lietuvių kalbą, dalyvavo 1590 V 13 Ragainėje vykusioje kunigų konferencijoje, kurioje buvo aptarti Jono Bretkūno išverstos Biblijos leidimo klausimai. Numatytas jos teksto korektoriumi. 1679–1688 kunigavęs Vilhelmas Martinis (Martynaitis) išvertė giesmių, kurios buvo įtrauktos į Danieliaus Kleino (1666), A. F. Schimmelpfennigio (1738–1748) sudarytus giesmynus. Jis recenzavo 1653 išspausdintos pirmosios lietuvių kalbos gramatikos Gramatica Litvanica rankraštį. Lietuvių raštijos darbuotojas, Šilokarčemos ir Tilžės bažnytinių apskričių superintendentas Karlas Theodoras Waldemaras Hoffheinzas čia dirbo 1862–1876. Tokias pat pareigas ėjo religinių leidinių rengėjai Friedrichas Wilhelmas Hermannas Olofas (dirbo 1877–1890), Theodoras Gustavas Struckas (1893–1904), E. Thielas (1904–1909). Savarankiškos Klaipėdos krašto bažnyčios reikalų gynėjas kunigas Hugas Augustas Voldemaras Reidys kunigavo 1895–1896. Per Antrąjį pasaulinį karą Verdainės bažnyčia nebuvo sunaikinta. Sovietiniu laikotarpiu joje įrengtas linų fabrikas (1955 apdegė).

Albertas Juška

Iliustracija: Verdainės bažnyčia, iki 1944 / Iš Lenkijos MA meno kultūros instituto (Instytut Sztuki PAN) rinkinio

Iliustracija: Verdainės bažnyčios ekslibrisas, 1991