veislininkystė

veislininkỹstė, selekcinių, zootechninių, ūkinių ir organizacinių priemonių sistema žemės ūkio gyvulių ir paukščių veislinei bei ūkinei vertei gerinti. Tikslas – gerinti esamas gyvulių veisles, išvesti naujas ir veisti labai produktyvius gyvulius. Svarbiausi elementai: geriausių pagal požymius ir kilmę gyvulių atranka, tinkamas gyvulių porų parinkimas, gauto prieauglio specialus auginimas. Veislininkystės darbas atliekamas veislininkystės ūkiuose, fermose, žirgynuose, veislininkystės įmonėse. Mažojoje Lietuvoje propaguota gyvulininkystė, pienininkystė, paukštininkystė. Po Antrojo pasaulinio karo veislininkystės ūkį Klaipėdos apskrityje buvo įkūręs lietuvininkas Margių kaimo buvęs ūkininkas Janis Bertė (g. 1922 Margiuose, ūkį perėmė iš tėvo po jo mirties 1943). 1949 pavasarį, po didelio trėmimo į Sibirą, Žemaitijos ir Raudonosios žvaigždės kolūkiams (įkurti 1948) buvo atiduoti aplinkinių kaimų ištremtų žmonių gyvuliai (daugiau nei 30 karvių). J. Bertė Raudonosios žvaigždės kolūkiui atrinko 18 karvių ir apsiėmė prižiūrėti. Įrengė tvartą pagal to meto Klaipėdos krašte priimtą galvijų auginimo būdą, prie kiekvienos karvės gardo pritvirtino lentelę su jos vardu ir primelžto pieno kiekiu. Tokia tvarka Klaipėdos valdybai taip patiko, kad Raudonosios žvaigždės kolūkiui pasiūlė įsteigti veislinių gyvulių ūkį ir davė tam lėšų. Pašarui papildyti buvo paskirta pievų prie Skirvytės. J. Bertė nupirko 40 karvių, veislininkystės ūkiui iš jų išrinko 20 geriausių; be to, ūkyje dar buvo 1 bulius, eržilas, 13 arklių ir veislinė kiaulė, kurie Klaipėdos parodoje gavo daug prizų. J. Bertei buvo siūloma vykti į Maskvą ir išgarsinti šį projektą Sovietų Sąjungoje, bet jis atsisakė. Dėl to J. Bertė su šeima 1951 buvo ištremtas į Sibirą. Kiek vėliau dalis ūkio pašarų sudegė, blogai tvarkomas ūkis suprastėjo ir prarado veislinės gyvulininkystės statusą.

Gerhard Lepa