vaidilutė

vaidilùtė, vaidlė (vok. vaidlin), senųjų prūsų ir lietuvių žynė. Pasak Mato Pretorijaus vaidilutės vardo etimologiją, vaidilutės – maldomis kovojančios su dievais. Esama aiškinimo, kad vaidilutės reiškia žinančias, išmintingąsias (prūsiškai vaidimai – žinome). 1428 pirmą kartą vaidilutes paminėjo Heinrichas Bereingeris, kalbėdamas apie prūsų pagonybę. Simonas Grunau, pasakodamas apie legendinį krivį krivaitį, mini jam pavaldžius vaidelotus ir vaidilutes, kurios šventykloje (vadinamojoje Rikojotoje ar Romovėje) saugojo šventąją ugnį. Pasakojama apie vaidilutę milžinę Pogezaną, Videvučio sūnaus Hoggo dukterį, gyvenusią ąžuolų giraitėje ir šokusią su dievais. Vaidilutės buvo ne tik šventyklose, bet ir kiekviename kaime. Jomis buvo tam tikro amžiaus našlės, gyveno skaistybėje, buvo itin gerbiamos, sapnuose arba tiesiogiai kalbėdavosi su dievais, jų valią perduodavo žmonėms – moterims; gydydavo žmones ir gyvulius, mokydavo pamaldumo ir kita. „Sūduvių knygelėje“ aptariant įvykusią vagystę, jai atskleisti prūsai ir Prūsijoje gyvenę vokiečiai ieškojo vaidilutės arba vaideloto, kurių padedami tikėjosi išsiaiškinti vagystę.

L: Būga K. Rinktiniai raštai, t. 1, 2. V., 1958–59; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1–3. V., 1996, 2001, 2003; Beresnevičius G. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. V., 2001.

Iliustracija: Piešinys „Kompozicija“, popierius, spalvoti pieštukai, akvarelė, 20,2x27,4, 1947 / Iš Lietuvių literatūros ir meno archyvo