prūsas ir Prūsija

prsas ir Prsija. Prūsais iki Vokiečių Ordino agresijos vadinti senųjų prūsų teritorijos gyventojai. Pirmą kartą prūso vardą pavartojo IX a. bavarų geografas, vadindamas juos Bruzi (z galėjo žymėti s tarp balsių). Jų gyvenamoji teritorija turėjo būti vadinta Prūsa (šis žodis buvo lietuvių tarmėse, jis pavartotas Theophylio Gottliebo Schultzo gramatikoje bei 1701 lietuviškame Naujajame Testamente), o jos (arba kuopinio vardo Prūsija) sulotynintas pavadinimas – Prussia. Kiti lotyniški krašto pavadinimai buvo dirbtiniai: Pruthenia (pagal Ruthenia) ir Borussia (pagal Ptolemėjaus Borouskoi). Dvi s atsirado dėl vokiškos rašybos Preussen, kurioje viena s būtų tariama z. Vokiečių dvibalsis eu nėra senas (anksčiau rašyta ir Prussen, Pruzin su z = s, iš kur vėliau padaryta Prutzen su z = c). Vytautas Mažiulis žodį prūsas laiko upėvardiniu, W. Schmidas ir S. Karaliūnas mano, kad jis susijęs su lietuvių prusti. Prūso ir Prūsijos vardai dabar nevienareikšmiai: jais žymimi ne tik senieji prūsai (baltai) ir jų kraštas, bet ir vėlesnė Prūsijos valstybė bei jos piliečiai. Į pastarąją įėjo ir vokiečių Brandenburgo žemė (su sostine Berlyne). Ši valstybė jungė ir daugiau vokiečių kraštų, todėl Prūsijos vardas XIX a. paplito nuo Reino iki Nemuno. Ir etninių baltiškų prūsų teritorijoje žodis prūsas nereiškė tautybės, o tik pilietybę (plg. posakį K. Donelaičio Metuose: Mes lietuvninkai būdami prūsai). Didžiojoje Lietuvoje žodis prūsas dažnai turėjo neigiamą atspalvį. Prūsijos karalystės baltiškoji dalis buvo apgyvendinta ne tik vokiečių kolonistų, bet ir išeivių (daugiausia – protestantų) iš Vakarų Europos įvairių šalių. Baltams čia atstovavo ne senieji prūsai, bet lietuvininkai. Senųjų prūsų likučiai tuo metu beveik visi jau buvo perėję į lietuvių, mozūrų ir vokiečių kalbas ir etnines grupes. Dėl paplitusių mišrių vedybų gausėjo šeimų, kurių atskiri nariai tapatino save su skirtingomis tautybėmis (tėvas lietuvininkas, brolis vokietis, sūnus mozūras ir panašiai), bet juos visus vienijo prūso vardas. Etninėje Vokietijoje šiuos žmones irgi vadino prūsais. Šie prūsai tebuvo tik Reicho piliečiai, 1945 bėgo į Vokietiją (ten kartais sutikti kaip svetimtaučiai – skirtingi nuo bavarų, saksų ir kitokių). Iki 1945 senųjų prūsų teritorijoje (išskyrus stambesnius vokiečių miestus) formavosi trikalbis naujaprūsių etnosas, turėjęs nemaža baltiškų antropologinių ir etninių elementų (ypač savita ir turtinga baltiškais archaizmais buvo mozūrų tautosaka). Etninį prūsų atgimimą sutrukdė 1945 katastrofa, gyventojų genocidas ir išvarymas. Šiuo metu pasaulyje bandoma gaivinti baltiškos Prūsijos palikimą ir prūsų kalbą. Etninių ir teritorinių prūsų palikuonys bei jiems prijaučiantys romantikai vienijasi į bendrijas (pvz., vokiečių Tolkemita, vokiečių, lietuvių ir latvių Prūsa) ir stengiasi gauti mažumų statusą. 2002 Lietuvoje oficialiai įregistruota pirmoji etninė prūsų bendruomenė.

Letas Palmaitis