preperandumas

preperándumas, preparandumas, preperandija (lot. praeparatio – paruošimas), paruošiamieji kursai pedagogams. 1736 Prūsijoje paskelbus privalomo mokslo įstatymą Principia regulativa [Reguliuojantys principai], prireikė daug mokytojų. Mokytojų seminarijose per 3 metus parengti aukštesnės kvalifikacijos pedagogus buvo nerealu, todėl kandidatai į šias mokymo įstaigas rengti preparandumuose – specialiuose kursuose. Jie ilgainiui tapo savarankiškomis mokymo įstaigomis su savo administracija, pedagogais, biudžetu. Į preparandumą priimti baigusieji liaudies mokyklas (stokojant stojančiųjų, kai kada to nesilaikyta) 16–17 metų ir vyresni jaunuoliai. Mokslas truko 2, vėliau 3–4 metus. Mokytasi visų liaudies mokyklose dėstytų dalykų: vokiečių kalbos ir apibendrinto literatūros kurso, aritmetikos su stereometrijos (vok. Raumlehre) pradmenimis, geografijos, biologijos, istorijos, piešti, giedoti, dailiųjų rankų darbų, gimnastikos. Kai kuriuose preparandumuose dėstyta ir lietuvių kalba (mokymo turinys apibrėžtas 1854 X 2 valdžios įsaku). Gerai tvarkomuose preparandumuose moksleiviai įgydavo realinės mokyklos (progimnazijos) lygio išsilavinimą. Mažojoje Lietuvoje preparandumai veikė Karalienėje (įsteigtas 1817), Pilkalnyje (1868), Ragainėje, Įsrutyje (abu 1880), Klaipėdoje (1900). Juos baigusieji laikė egzaminus, po to siųsti tęsti mokslo į artimiausias mokytojų seminarijas. Stokojant mokytojų, dalis preparandumų auklėtinių vykdavo dirbti į atokesnes kaimų mokyklas. Kvalifikuoto mokytojo teises pastarieji galėdavo įgyti seminarijose eksternu išlaikę nustatytus egzaminus. Preparandumo lygio išsilavinimą t. p. buvo galima įgyti lankant kunigų, precentorių kvalifikuotose parapinėse mokyklose organizuotus kursus (valdžios skatinimu steigtus iki XIX a. vidurio).

Albertas Juška

Iliustracija: Karalienės mokytojų seminarija, kurioje nuo 1817 veikė ir preperandumas, XX a. I pusė / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio