plėšeikos

Kryžiuočių ordino Prūsoje suorganizuoti pasienio plėšikų būreliai.

plėšekos (lot. ir vok. šaltiniuose latrunculi, latrones, struter), Kryžiuočių ordino Prūsoje suorganizuoti pasienio plėšikų būreliai, nuolat puldinėti artimiausias lietuvių sodybas, trikdyti lietuvių normalų gyvenimą ir įsitvirtinimą pasienyje. 1286 pas kryžiuočius pabėgęs kilmingas lietuvis Pelužis su keliais Karaliaučiaus riteriais ir 20 pėšeikų, kurie buvo labiau įgudę plėšikauti, netikėtai užpuolė vestuvių puotą Žemaitijoje ir išžudė 70 išgėrusių kilmingųjų. Pagrindinė sėkmės sąlyga buvo žygių slaptumas ir užpuolimo netikėtumas. Plėšeikų būriai būdavo nuo kelių iki keliasdešimties vyrų, jie visada sėlindavo tyliai ir pėsčiomis. Jie užpuldavo keletą sodybų, žmones išžudydavo, mantą išplėšdavo ir išsivarydavo gyvulius, tai buvo jų grobis. Plėšeikų žygius organizuodavo Ragainės, Įsruties ir kiti komtūrai. Plėšeikų būriai siųsti plėšimų tikslu ir į Sūduvos sritis. Minėti ir lietuviai plėšeikos bei sekliai. P. Dusburgiečio ir kitose kronikose plėšeikos minėti per visą XIV amžių.