Piktupėnai

Piktupnai (vok. Picktupöhnen, Piktupönen), bažnytkaimis Pagėgių apskrityje, 5 km į šiaurės rytus nuo Pagėgių, prie plento Tilžė–Tauragė ir Piktupės upelio. Apylinkės gyventos nuo seno – rasta senovinių bronzinių dirbinių. Buvo skalvių piliakalnis. Gyvenvietė kūrėsi prie Piktupės slėnio griovos, kuria iš didelio ežero rytuose tekėjo vanduo. Vėliau ties Piktupėnais pastatytas vandens malūnas, ežere buvo sugaunama daug žuvies. Minėti 1540 Picktuppeen, XVI a. tapo viena iš svarbiausių gyvenviečių Nemuno dešiniajame krante, žinomu apylinkės centru. Prieš 1574 pastatyta bažnyčia (Piktupėnų parapija), apie 1598 jau veikė Piktupėnų parapinė mokykla. Karų metais Piktupėnai nukentėdavo įvairioms kariuomenėms veržiantis į Tilžę. 1699 gimė lietuvių raštijos veikėjas Adomas Frydrichas Šimelpenigis, 1801 – pedagogas, spaudos ir raštijos darbuotojas Johannas Ferdinandas Kelkis vyresnysis. 1701–1766 Piktupėnai sieti su Taurage (tuomet Prūsijos valda). Iš Tilžės į Piktupėnus nuo seno vedė vieškelis, XVIII a. – jau plentas. 1807 rengiant Tilžės taikos sutartį, Piktupėnuose apsigyveno derybininkai: Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III su žmona Luize apsistojo precentoriaus namuose, Rusijos caras Aleksandras I – klebonijoje. Karalienė Luizė lankėsi mokykloje, jos garbei ten pasodintos 2 liepos (išliko, jos vaikai Piktupėnuose pramoko lietuvių kalbos. Senuoju pašto traktu iš Tilžės į Peterburgą važiuodavo nemaža žymių veikėjų, jie sustodavo Piktupėnų užeigoje. Pvz., 1808 gruodį vokiečių kompozitorius Robertas A. Schumannas skundėsi blogais keliais ir šalčiu. 1812 gruodį prie Piktupėnų susirėmė besitraukianti Prūsijos kariuomenė (Prancūzijos sąjungininkė) su Rusijos daliniais. 1815 bažnytkaimyje su 2 vėjo malūnais buvo 29 ugniakurai, gyveno 190 žmonių. 1830 pro Piktupėnus nutiestas naujas plentas Karaliaučius–Tilžė–Lauksargiai (vedė iki S. Peterburgo), tapo svarbiausia susisiekimo trasa. Piktupėnai toliau augo kaip pakelės gyvenvietė, žinomas postovio punktas. XX a. pradžioje sustiprėjo lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis, įkurtas „Birutės“ draugijos skyrius, 1908 surengta lietuvių šventė, ruošti lietuviški vakarai. 1905 Piktupėnai valdė 724 ha žemės, buvo 52 gyvenamieji pastatai, gyveno 396 žmonės. 1912 gyveno 500 žmonių; veikė pašto, telefono ir telegrafo skyriai, 2 užeigos namai (Rud. Gennies – Genys), kepykla, taupomoji-skolinamoji kasa, 2 bitynai, mėsinė (Albin Sabatsch – Sabačius), vėjo malūnas, pieninė ir sūrinė, kalvė (Grassies – Grasys), prekiauta gyvuliais (Heinr. Petroschka – Petroška), darbavosi įvairūs amatininkai: šaltkalvis, mūrininkas Lengies – Lengys, mechanikas Gg. Schakat – Šakaitis, siuvėjas G. Bajohr – Bajoras, batsiuvys, račius A. Schapals – Šapalas, stalius. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje (1914–1915 pradžia) pro Piktupėnus į Tilžę veržėsi Rusijos kariuomenė, bažnytkaimis nukentėjo. 1925 Piktupėnuose gyveno 417 žmonių, veikė valsčiaus įstaigos, pradinė mokykla, policijos stotis, lietuvių organizacijos, vėjo malūnai, pieninė, plytinė, karčema, įvairių krautuvėlių. Piktupėnų paštas aptarnavo Bajėnus, Birštoniškius, Genius, Gudus, Kentrius, Kulmenus, Vidgirius. 1939 gyveno 450 žmonių, 1941 – 312. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 spalį) Piktupėnai nukentėjo veržiantis sovietinei kariuomenei. Sugriauta bažnyčia nuardyta sovietinės okupacijos metais, antkapiai iš nusiaubtų kapinių suversti į kiaulių fermos pamatus, senieji pastatai nugyventi.

L: Purvinas M., Purvinienė M. Piktupėnai // Statyba ir architektūra, 1998, Nr. 6.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Iliustracija: Piktupėnų, menančių Tilžės taikos (1807) derybininkus – Prūsijos karalių Friedrichą Wilhelmą III su karaliene Luize bei Rusijos carą Aleksandrą I, klebonija, XIX a. piešinys / Iš MLEA

Iliustracija: Paminklas per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusiems piktupėniečiams, 2003

Iliustracija: Sodyba Piktupėnuose, 1991

Iliustracija: Senoji mokykla su Luizės garbei sodintomis liepomis 2003