Petriko surinkimas
Pètriko surinkmas, petrikonai, XIX a. surinkimininkų grupė. Jos pradininkas Petrikas iš Lapynų (klimkiškių surinkimo buvęs narys), susipažino su Karaliaučiaus teosofu Schönherru, skleidusiu Šventajam Raštui priešingus teiginius. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, Petrikas daug ką iš jo perėmė ir įdiegė savo grupėje. Jis atsiskyrė nuo oficialios Bažnyčios, jos nelankė net mirus artimiesiems, laikė ją velnio namais. Petrikas laikė save Moze (kuriam Pons Diewas pasirodęs ir jam paliepęs, sawo žmones iš Ryšių bei Wergystės wangliškoss Bažnyczios išwalnyti), savo draugą laivininką (sziporių) Ferdinandą Sonderį – Aaronu. Juodu atmetė Dievo apreiškimą per Jėzų Kristų, kaip teigiama Naujajame Testamente, ir viską grindė tik Senuoju Testamentu. Save laikė pranašu (praraku), kuris girdėdavo Dievo paliepimus, o savo mokintinius buvo suskirstęs pagal rangą (tik aukščiausieji galėjo su juo tiesiogiai bendrauti). Petrikiškių manymu, Dievo dvasia žmones pasiekia regimu būdu. Surinkimų metu kai kurie lyg apmirdavo, esą Šventoji Dvasia ant jų parėjusi. Petriko surinkimo nariai kiekvieną penktadienį ir 1 kartą per metus 7 dienas pagrečiui pasninkaudavo. Skirtingai nuo kitų surinkimininkų, Petriko surinkimui rūpėjo žemiška nauda – jie pagal Senąjį Testamentą reikalaudavo iš pasekėjų 1/10 pelno ir kitų aukų. Todėl Petrikas įsitaisė net 3 prekines valtis, 1 iš jų dovanojo F. Sonderiui. Jis pirmjaus ant savo valties, potam, daugiaus Klausytojų randanties, Žmonių Namůse Surinkimus laikydavo. Šią valtį paveldėjo F. Sonderio sūnus Gottfrieds, o jam mirus (1853)- – ūkininkas Kozokas iš Pakalnės, vedęs jo našlę. Norėdamas elgtis ir atrodyti kaip koks Sentwis, F. Sonderis prastojo (paliko) bažnyčios kunigo sutuoktą savo žmoną, gyveno su tarnaitėmis (sluginmis), kurių vienai, pagimdžiusiai jam 2 kūdikius, užrašė savo turtą, nors buvo ir 3 sūnūs iš teisėtos santuokos. XIX a. viduryje petrikiškių mokslas ir būdas dar gyvavo Rusnės apylinkėse: Atmatkrantėje surinkimus laikė Kaspars, Vorusnėje – Povilaitis. Kadangi jie buvo aršūs Bažnyčios ir Jėzaus priešininkai, skelbė rewolucijoniškus bei komunistiškus mokslus, tai jų veiklą stebėjo policija: keletą kartų nubaudė pinigine bauda, o vėliau visai uždraudė pamokslauti. Tada Povilaitis tapo lietuvių baptistų sakytoju. Petrikui mirus, jo surinkimas dar gyvavo iki 1861.
L: Gaigalatis W. Ewangeliški Surinkimai Lietuwoje. Priekulė, 1904, p. 53–56.
Algirdas Žemaitaitis