Pagėgių apskritis

Paggių apskrits (vok. Kreis Pogegen) gyvavo 1919–1939. Pagal Versalio taikos sutartį (pasirašytą 1919 IV 28, įsigaliojusią 1920 I 10) nuo Vokietijos buvo atskirtas Klaipėdos kraštas. Svarstant jo būsimo administravimo problemas nutarta krašto rytinėje dalyje sukurti naują apskritį su centru Pagėgiuose (svarbiausiame transporto mazge). Ją sudarė buvusių 3 administracinių vienetų dalys: 64 578 ha su 31 916 gyventojų iš Tilžės apskrities valdų Nemuno dešiniajame krante, 24 852 ha su 8934 gyventojų iš Ragainės apskrities, 1357 ha su 622 gyventojų iš Tilžės miesto ploto (jo buvęs priemiestis – Panemunė). Pagėgių apskritis panemuniais driekėsi apie 60 km ruožu nuo Paleičių ir Pašyšių iki Smalininkų. 1923 Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos Pagėgių apskritis buvo plėtojama atsižvelgiant į valstybės ir krašto interesus. Įsteigtos ir plėstos Lietuvos muitinės, administracinės, transporto ir kitos įstaigos. Iš Didžiosios Lietuvos atvyko ir įsikūrė daug valstybės tarnautojų, sklypus įsigijusių ūkininkų. Dalis senųjų gyventojų išsikėlė į Vokietijos valdas, buvo ir atsikėlusių iš Rytprūsių bei kitų kraštų. 1925 naujoje apskrityje gyveno 38 944 žmonės, jai priklausė 171 seniūnija, 25 privatūs dvarai, 4 miškų valsčiai, 26 valsčiai, 20 statistikos plotų (vok. Standesamtsbezirke), 11 parapijų. 1931 gyveno 40 335 gyventojai (19 269 vyrai ir 21 066 moterys). 1934 Pagėgių apskrities sąmata siekė 676 000 Lt. Apskritis prižiūrėjo 98,5 km valstybinių plentų, 41 km apskrities plentų, 25,5 km žvyrkelių. Dar 62 km žvyrkelių išlaikė 3 vieškelių bendrijos. 39 melioracijos bendrijos tvarkė 11 500 ha plotą. Pagėgių apskritis neturėjo apskrities ligoninės, apmokėdavo savo ligonių gydymą Tilžės ar Šilutės ligoninėse. Senelių prieglauda bei kitos įstaigos t. p. buvo likusios Tilžės pusėje – Vokietijos valdose. Ekonominė krizė po Pirmojo pasaulinio karo, tradicinių ūkinių ryšių nutraukimas ar apsunkinimas, tarpukariu augusi politinė įtampa apsunkino ūkinę raidą. Atsiliepė ir senosios kolonizacinės politikos padarimai: nuo XVIII a. šiame plote siekta apgyvendinti daugiau naujakurių iš Vakarų nei, pvz., Šilutės apylinkėse. Pvz., Vilkyškių parapijoje nuo maro 1709–1710 mirus 2265 žmonėms (daugiausia lietuvininkams) į jų vietą atvežti zalcburgiečiai ir kiti kolonistai: į Šereiklaukį – 176, į Būbliškę 104 žmonės. Taip Mažosios Lietuvos pasienyje su Didžiąja Lietuva sukurtas vokiškumo forpostas. Kaip ir kitur XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje vyko senųjų lietuvininkų nutautėjimas (lentelė). Autonominiame Klaipėdos krašte buvo kurtos savo valdymo bei kontrolės sistemos. Pvz., šios apskrities gyventojų teisiniai ginčai buvo sprendžiami Viešvilės valsčiaus teisme (vok. Amtsgericht), o aukštesnioji instancija buvo aukštesnieji teismai Klaipėdoje (vok. Landgericht, Schwurgericht). Pagėgių apskrities savitesnius bruožus lėmė jos gamtinės sąlygos ir geografinė padėtis: Pagėgių apskrities plotas siaura juosta driekėsi palei Nemuną, ryškiai skyrėsi jos šiaurinė pusė (pakilumos su Vilkyškių kalvagūbrio atšakomis) nuo pietinės – drėgnų pievų plotų Nemuno ir Rusnės upių slėnyje. Ekonominę raidą skatino pasienio prekyba su Tilže (jai padėjo sienos perėjimo lengvatos pasienio zonos gyventojams), kontrabanda. Nemažą apskrities dalį užėmė dideli miškai: Jūravos, Viešvilės, Smalininkų, Dinkių valstybinės girios, privatūs Šereiklaukio (1000 ha) ir Būbliškės (400 ha) dvarų miškai. 1937 buvo 15 172 ha valstybinių miškų. Medienos išteklių naudojimas buvo reikšminga ūkio šaka. Ūkio svarbiausia šaka liko žemės ūkis (ypač gyvulininkystė). Pvz., 1937–1938 apskrityje laikyta 13 414 arklių (41% viso Klaipėdos krašto arklių), 30 643 galvijai (42,7%), iš jų 19 784 melžiamos karvės (42,6%). Apskrities pieninės supirkdavo 61% viso Klaipėdos krašto pieno, čia gaminta 63,7% sviesto ir 73,4% sūrių. Žemės ūkio našumui padėjo nemaži derlingų žemių ir našių užliejamųjų pievų plotai Nemuno ir Jūros upių pakrantėse. Pievose klostėsi saviti pievininkų kaimai ir sodybos. Pagėgių apskrityje buvo nemaža didelių ūkių, sukurtų kolonizuojant šiuos plotus. Iki 10 ha ploto ūkiai sudarė tik 7,8% viso kiekio, 10–20 ha – 36,6%, 20–100 ha – 30,5%, 100–200 ha – 16%, daugiau kaip 200 ha – tik 9,1% (tuomet Šilutės apskrities ūkiai daugiau kaip 200 ha sudarė tik 15% viso kiekio, o mažesni nei 20 ha ūkiai – net 65%). Nemuno pakrantėmis driekėsi Būbliškės, Jėgininkų, Pienbudės, Pervalkiškių, Pilvarių, Plaušvarių, Šilgalių, Šereiklaukio, Variškių, Kalvaičių, Kasikėnų, Nausėdų dvarų didelės valdos. Pagėgių apskrities aukštesniojoje šiaurinėje dalyje buvo Oplankio, Opstainių, Strazdų, Jogaudų, Jonikaičių, Kreivėnų, Lauksargių, Pakamonių ir kiti dideli dvarai, valdę nemažus plotus. Vietos ūkio raidai padėjo išvystytas plentų ir geležinkelių tinklas. Pvz., siauruoju geležinkeliu Tilžė– Smalininkai 1931 pervežti 74 242 keleiviai ir 14 325 t krovinių, 1936 – 36 576 ir 5598. Reikšmingi buvo Smalininkų uostas su savo muitine, daugybė prieplaukų Nemuno pakrantėse. Apskrities ūkiui atsiliepė politinė įtampa Lietuvos–Vokietijos santykiuose, ekonominė blokada – žemės ūkio produkcijos eksporto į Vokietiją apribojimas. 1939 III 23 naciams užėmus Klaipėdos kraštą 1939 VIII 24 Pagėgių apskritis likviduota. Iš bendro 928,09 km² ploto 217,39 km² su 28 seniūnijomis grąžinta Šilutės apskričiai, Panemunės seniūnija (13,59 km²) – Tilžės miestui, likę 697,11 km² – Tilžės–Ragainės apskričiai.

L: Savivaldybė, 1934, Nr. 8; Keleivis, 1954, Nr. 11(40); Grentz G. Der Kreis Pogegen. 1919–1939. Oldenburg, 1993; MLFA.

Martynas Purvinas

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: Pagėgių apskrities Pempynės dvaro gyvenamojo namo pietryčių fasadas, 2004