optantai Vokietijos stovyklose

gyventojai išvykę iš Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos po 1941 I 10 pasirašytos gyventojų mainų tarp Vokietijos ir LSSR sutarties.

optántai Vokietjos stovỹklose, gyventojai išvykę iš Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos (LSSR) po 1941 I 10 pasirašytos gyventojų mainų tarp Vokietijos ir LSSR sutarties. Dalis išvykusiųjų iš sovietų okupuoto krašto buvo ne vokiečiai, o lietuviai, bėgę nuo bolševikų. Kirtę sieną, žmonės vyko į Volksdeutsche Mittelstelle (VoMi) [Etninių vokiečių aprūpinimo tarnyba] stovyklas. Didžioji dalis atvykusiųjų iš LSSR telkti Lodzėje, kur perskirstyti į kitas stovyklas arba į nuolatiniam darbui bei gyvenimui skirtas vietas (atvykusieji iš LSSR apgyvendinti Wildschützo (tik Reicho vokiečiams ), Waldfriedeno, Grodnikų, Roggų, Home, Kirschbergo, Zdunska-Wolos stovyklose, Wojalawicėje). Apie 1/10 atvykusiųjų apgyvendinti Rytprūsiuose (Soldau, Neidenburge ir Gildenburge). Didelėse stovyklose su specialiais barakais tilpo daugiau kaip 6000 žmonių vienu metu. Mažesnės grupės įvairiai apgyvendintos (Ylavoje ištuštintuose namuose, Soldau gimnazijoje ar net lazaretuose). Stovyklose veikė mokyklos, įrengtos ligoninės, virtuvės, skalbyklos. Atvykstančiųjų laukė slaugės, auklės, tarnaitės, kurios padėdavo laikinai įsikurti. Atvykusieji talpinti į vieną kambarį po 2–3 šeimas. Kasdienį stovyklų gyvenimą jų administracijos griežtai reglamentavo ir tvarkė: neteko rūpintis nei teisine, nei materialine padėtimi. Tačiau jų laisvė buvo apribota. Rusai išvykstant atėmė lietuvių pasus, o vokiečiai, atvykus Vokietijon, surinkę repatriantų korteles, nieko neišdavė. Žmonės liko be jokių asmeninių dokumentų. Buvo apgyvendinti spygliuota tvora aptvertose stovyklose. Turėjo griežtai paklusti stovyklavietės potvarkiams. Išeiti iš rajono galėjo tik gavę leidimą.(…) Susirašinėjimas vyko per stovyklos administraciją. Mokytojai nukreipti dirbti mokyklose, moterys – pagalbiniuose, ruošos darbuose. 1941 III–IX visi atvykusieji tikrinti antropologiniu-rasiniu, kalbiniu ir politiniu aspektais. Tam suburta 367 vokiečių ekspertų ir specialistų komisija. 1941 XI 30 komisijos jau buvo patikrinusios 50 018 asmenų (24 453 vyrus ir 25 565 moteris). Atvykusieji iš LSSR suskirstyti į 3 pagrindines grupes (O, A ir S). O (vok. Ost) grupę sudarė tinkami repatriantai. Jie turėjo teisę dirbti įstaigose visoje Vokietijoje; tokių buvo 28 210 asmenų (13 871 vyrų, 14 369 moterys). A (vok. Altreich) grupei priskirti 21 199 atvykusieji (10 358 vyrai, 10 841 moteris). Šioje grupėje 8093 asmenys buvo tikri Volksdeutsche, 13 023 jaustas svetimas kraujas, 83 asmenų kraujuje nustatytas svetimas kraujas; jų teisės ribotos. Grupėje S (vok. Sonderfälle) buvo tik 609 žmonės, persikėlę iš LSSR. Ši grupė dar skirstyta į smulkesnius pogrupius, dalis iš jų turėjo grįžti atgal arba išsiųsti į kitas valstybes. Didelė dalis atvykusiųjų buvo žemdirbiai, tik O grupėje daugiau amatininkų. Apie 1/3 žmonių O ir A grupėse sudarė 30–50 metų asmenys, tiek pat paauglių, mažiausiai buvo vyresnio amžiaus žmonių. Didžioji dalis atvykusiųjų buvo evangelikai (87,5%), Romos katalikai sudarė 10,8%, kiti 1,7%. Be rasinio, vyko ir kitoks tikrinimas. VoMi stovyklose pagrįstai įtarinėta, kad sovietų NKVD buvo infiltravusi į atvykstančiuosius savo agentų; todėl visi jie versti pasirašyti dokumentą, kad iš NKVD negavo jokių užduočių ir pasižadėjo pranešti apie bendradarbiaujančius. VoMi vyriausybei susipažinti su nepageidautinais atvykusiais padėdavo Kulturverbando vadovai. Priešiškais vokiečiams, nepatikimais, politiškai nepastoviais ir kitais klaipėdiškiais įvardyti: Neumanno–Sasso bylos teisėjas Dionizas Monstavičius, kunigas Vilius Gaigalaitis, Klaipėdos direktorijos pirmininkas Martynas Reisgys ir Eduardas Simaitis, lietuviškos direktorijos juriskonsulas Tolischius, 1923 Klaipėdos krašto sukilimo iniciatorius Jonas Vanagaitis, Klaipėdos mokyklų referentas Adolfas Klemas, Klaipėdos komendantas Raimundas Liormanas, susisiekimo ministras K. Germanas, Socialistinės tautos sąjungos raštvedys A. Molinus. Mažosios Lietuvos veikėjams repatriantų registracijos metu žadėta nekeršyti ir ateityje nepersekioti jų už buvusią lietuvišką veiklą. Tačiau Kulturverbandas priminė apie juos ir daugelio nusipelniusių asmenų vietoj grįžimo į tėvynę laukė nacių kalėjimai ir koncentracijos stovyklos. Sudėtingas buvo atvykusiųjų įpilietinimas. O grupei priklausę asmenys Einbürgerungsurkunde [Pilietybės suteikimo pažymėjimas] gavo greit, A grupės asmenys jo laukė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Lietuvos optantų klaipėdiškių įpilietinimas iš viso nesvarstytas, jie registruoti kaip neturintys pilietybės svetimšaliai; daugelio jų dokumentuose įrašyta LitOptant. Tai reiškė, kad jie neteko visų vokiškų įstaigų paramos ir kiekvienas turėjo pasirūpinti savimi pats. Tarp jų buvo ir V. Gaigalaitis, atsiminimuose rašęs: mums buvo vis iš naujo prikišama, kad mes optavę už Lietuvą, mes būtume turėję vokiečiais pasilikti. Bet kaip aš galiu vokiečiu pasireikšti, kad aš lietuvis iš gryno lietuviško kraujo esmi ? Žmonių iš VoMi stovyklų apgyvendinimui sudaryta speciali kartoteka (kam kokį ūkį ir darbą duoti, kiek žemės skirti ir kita). 1942 apgyvendinti 19 306 asmenys, atvykę iš LSSR, iš jų 15 630 perkelti į senąją Vokietiją, VoMi stovyklose dar gyveno 31 436 asmenys.

L: Arbušauskaitė A. Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 m. sausio 10 d. sutartį. Klaipėda, 2002.

Iliustracija: Ernsto Valterio Arnašiaus svetimšalio pasas, su kuriuo turėjo nuolat registruotis Vokietijos policijoje / Iš Helmuto Arnašiaus rinkinio

Ernsto Valterio Arnašiaus svetimšalio pasas, su kuriuo turėjo nuolat registruotis Vokietijos policijoje / Iš Helmuto Arnašiaus rinkinio