optacija

optãcija, gyventojų pilietybės pasirinkimas pereinant vienos valstybės teritorijos daliai kitai valstybei. Nuo XVIII a. valstybių taikos ar kitose sutartyse numatoma sąlyga, kad kitai valstybei perleidžiamos teritorijos gyventojams leidžiama pareikšti norą pasilaikyti buvusią pilietybę. Klaipėdos krašto gyventojų pilietybė apibrėžta 1919 VI 28 Versalio taikos sutarties 99 straipsniu – juo Paryžiuje 1924 V 8 sudaryta ir 1924 VII 30 ratifikuota Klaipėdos krašto konvencija (kuria Antantės šalys perdavė Lietuvai suverenumo teises Klaipėdos krašte) optaciją numatė Lietuvos ir Vokietijos piliečiams. Buvę Vokietijos piliečiai, kuriems ratifikavus konvenciją suėjo 18 metų, gyvenę Klaipėdos krašte mažiausiai nuo 1920 I 10, įgijo Lietuvos pilietybę (tačiau per 18 mėnesių galėjo optuoti Vokietijos pilietybę). Per 6 mėnesius optuoti Lietuvos pilietybę, prarasdami bet kurią kitą, galėjo: 1) kiekvienas šiame krašte gimęs ir daugiau kaip 10 metų gyvenęs asmuo, kuriam ratifikavus konvenciją bus suėję daugiau kaip 18 metų ; 2) kiekvienas asmuo, kuriam ratifikavus konvenciją bus suėję daugiau kaip 18 metų ir kuriam interaliantų administracija leido nuolatos gyventi, jei jis apsigyveno krašte ne vėliau kaip 1922 I 1. Visi įgiję Lietuvos pilietybę įgijo Klaipėdos vietos gyventojo požymį, kuris nebuvo tolygus pilietybei, nes buvo įgyjamas ir prarandamas vien gyvenimu toje teritorijoje; jis reiškė vietinę priklausomybę tuometiniam Klaipėdos kraštui; nustoję Lietuvos pilietybės asmenys nustodavo ir požymio. Konvencijos 9 straipsnis detalizavo, kad optuoti Vokietijos pilietybę per 6 mėn. galėjo asmenys, kurie apsigyveno Klaipėdos krašte tik todėl, kad buvo valdininkai, ir dėl to įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pasinaudoję opatcijos teise asmenys turėjo per 2 metus persikelti į Vokietiją. Jie galėjo pasilikti nekilnojamąjį turtą Klaipėdos krašte ir išsivežti kilnojamąjį turtą be išvežamojo muito. Ištekėjusios moterys turėjo priimti tą pačią pilietybę kaip jų sutuoktiniai, o 18 metų nesulaukę vaikai – savo tėvų. 1925 II 10 pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos Sutartis Konvencijos dėl Klaipėdos krašto 1924 V 8 straipsniams 8–10 įvykdyti. Ji numatė 6 mėnesių optaciją baigti 1925 III 31, o 18 mėn. – 1926 III 31. Tada apibrėžta pagrindinė principinė nuostata, kad teisėtai optavusieji LR pilietybę nustojo Vokietijos pilietybės ir atvirkščiai. Ši sutartis numatė lengvatas optavusiems Vokietijos pilietybę išsikelti iš Klaipėdos krašto per 2 metus nuo optacijos pareiškimo padavimo. T. p. abiejų šalių optantams numatyta suteikti įvairių mokesčių lengvatų. Suteikta teisė tėvams optuoti už mažamečius (ir turinčius 18 metų) vaikus, net jiems nesutikus. Jei tėvas miręs, vaikai, kaip ir nesantuokiniai vaikai, gavo motinos pilietybę; jei santuoka nutraukta, vaikai gavo to iš tėvų pilietybę, kurio globoje palikti. Optacijos metu išsituokusioms ar tapusioms našlėmis moterims leista buvusio sutuoktinio pareikštą optaciją nutraukti. Minėtiems aktams taikyti ir neaiškumams spręsti sudaryta mišri komisija iš 2 kiekvienos šalies atstovų; t. p. priimta poįstatyminių aktų. 1939 III 22 pasirašius Lietuvos ir Vokietijos susitarimą dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai, kovo 23 d. išleistas įstatymas dėl pilietybės. Klaipėdiškiai, kurie 1924 VII 30 neteko Vokietijos pilietybės (jei jie 1939 III 22 gyveno Klaipėdos krašte arba Vokietijoje), vėl tapo Vokietijos piliečiais. Tuoj pradėta išduoti Vokietijos pasus, patvirtinančius naują pilietybę; juose vokietintos lietuvių pavardės. Pasirūpinta ir už Klaipėdos krašto ribų atsidūrusiais vokiečių tautybės krašto gyventojais. Nenumatyta jokio pereinamojo laikotarpio, todėl kilo įvairių nesusipratimų. Iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje ir karo mokyklos atšaukti visi Klaipėdos krašto gyventojai; jie paskelbti Vokietijos piliečiais, bet Lietuvos atžvilgiu jie tapo dezertyrais. Lietuvos aukštosiose mokyklose besimokantys studentai, paskelbti Vokietijos piliečiais, negalėjo įgyti diplomų ir turėjo grįžti į Klaipėdos kraštą. Lietuvos vyriausybė nepaskelbė, kokius asmenis Klaipėdos krašte ji laikė savo piliečiais; todėl Klaipėdos policija pareikalavo, kad Lietuvos piliečiai pasirūpintų užsienio pasais, o norintieji pasilikti – išsiimtų apsigyvenimo leidimus. Policijos direktorius O. Böttcheris pasinaudojo svetimšalių įstatymu ir į Didžiąją Lietuvą iš pradžių ištrėmė 83 asmenis, o vėliau trėmė po keliasdešimt asmenų kas mėnesį. Iš karto po Klaipėdos krašto atplėšimo į Lietuvą pasitraukė apie 11 000–15 000 žmonių, tarp jų buvo nemažai lietuvininkų. Bėgimas pristabdytas kovo 27 d., pasirašius Vokietijos ir Lietuvos susitarimą dėl išvykimo tvarkos. Išvykstantieji privalėjo turėti vokiečių pasus ir gauti išvykimo-sugrįžimo vizas. Vokietijos pilietybės įteisinimas daugeliui reiškė tautybės pakeitimą; kai kas stengėsi išsisukti nuo vokiško paso, slapstėsi. Pasilikę gyventi Klaipėdos krašte su senais Lietuvos asmens tapatybės dokumentais bet kuriuo metu galėjo būti suimti, nubausti ar ištremti. Klaipėdiškiai, pasilikę gyventi krašte, stengėsi įgyti Lietuvos pilietybę pagal Lietuvos konstituciją ir pilietybės įstatymą. Pvz., 1939 VI 16 į Lietuvos vidaus reikalų ministrą kreipėsi Jurgis Brūvelaitis, prašydamas: Buvau LR piliečiu, per Klaipėdos krašto nustojimą tapau Vokietijos pavaldiniu. Prašau mane priimti LR pilietybėn pagal LR Konstitucijos str. 12, p. 1. Lietuvos pilietybės optacijos poreikis išaugo, kai Vokietija pradėjo šaukiamojo amžiaus vyrų mobilizaciją. Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Kazys Trukanas 1939 VI 21 Lietuvos komisarui atsiuntė raštą: registruojami Vokietijos piliečiai, gimę 1906–20, atlikti karinę tarnybą. Tarp jų yra lietuviai mokytojai ir mokiniai, kurie nenori tarnauti vokiečių kariuomenėje ir norėtų tapti Lietuvos piliečiais. Tokie prašymai skatino Lietuvos vyriausybę spręsti pilietybės reikalus. 1939 VII 8 pasirašyta Sutartis dėl Klaipėdiškių pilietybės. Sutarties 1 straipsnis apibrėžė, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie: 1) 1924 VII 30 arba optuodami Lietuvos pilietybę nustojo Vokietijos pilietybės; 2) yra vokiečių tautybės ir Lietuvos pilietybę įgijo optavimu; 3) dabartinę Lietuvos Respublikos pilietybę išveda pagal gimimą, legitimaciją arba ištekėjimą, laikyti Vokietijos piliečiais nuo 1939 III 22. Ši nuostata netaikyta Klaipėdos krašto lietuviams, iki 1939 VII 8 persikėlusiems į Didžiąją Lietuvą. Sutarties 2 straipsniu visiems minėtiems asmenims suteikta teisė optuoti Lietuvos pilietybę iki 1939 XII 31. Išlaikyta nuostata, kad vyro pilietybę seka žmona, tėvų – vaikai. Lietuvos vyriausybė įpareigota iki 1940 IV 1 Vokietijos vyriausybei pristatyti optavusių sąrašą. Sutartis ratifikuota tik 1939 IX 9, todėl optacijai liko mažai laiko. Sutarties ratifikacijos vilkinimas komplikavo klaipėdiškių įdarbinimo ir įkurdinimo Lietuvoje klausimus. 1939 XII 9 paskelbtos ir pradėjo veikti Sutarties dėl klaipėdiškių pilietybės vykdymo taisyklės. Jos patvirtino duomenų anketą Lietuvos Respublikos pasui gauti, numatė kreipimosi ir dokumentų padavimo tvarką. Tie, kurie dar neturėjo Vokietijos pilietybės ir gyveno Lietuvoje, dokumentus valsčių arba miestų savivaldybėms turėjo pateikti iki gruodžio 15 d. Tie, kurie jau buvo įgiję Vokietijos pilietybę, bet norėjo optuoti Lietuvos pilietybę, dokumentus Lietuvos generaliniam konsulatui Klaipėdoje turėjo pateikti iki gruodžio 31 d.. Daugelis optantų turėjo sunkumų keičiant pilietybę; ypač nenoriai išleisti jauni vyrai, gavę šaukimus kariuomenėn. Oficialus optantų sąrašas Lietuvoje nebuvo paskelbtas, siekiant apsaugoti žmones nuo galimų nacių persekiojimų; tačiau išlikęs Vokietijoje sudarytas sąrašas – jame optacijos pareiškėjų buvo 303. Pagal pateiktus duomenis apie užregistruotus šeimos narius turima žinių apie 585 asmenis (331 vyrą ir 254 moteris). 1941 I 10 pasirašyta gyventojų mainų tarp Vokietijos ir Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos (LSSR) sutartis. Pagal ją LSSR gyvenę etniniai vokiečiai (vok. Volksdeutsche) privalėjo repatrijuoti į Vokietiją. Iš nacių okupuotų Klaipėdos ir Suvalkų kraštų į LSSR iškeldinti lietuviai, rusai ir baltarusiai. Per 2,5 mėn. iš LSSR išvyko apie 50 000 vokiečių, o 6167 asmenys atvyko iš Klaipėdos krašto. 1941 iš klaipėdiškių optantų tikrai repatrijavo 134 asmenys (79 vyrai ir 55 moterys), tačiau jų buvo daugiau. Sutartis numatė laisvanorišką gyventojų persikėlimą, tačiau vokiečių repatriacijos komisijos dažnai naudojo prievartą, siekiant išstumti ar susigrąžinti asmenis, su kuriais vėliau susidorota. Asmenys, kurie buvo gimę Vokietijoje (ir Klaipėdos krašte), laisvai kalbėjo vokiškai ir buvo evangelikai liuteronai (pagrindiniai kriterijai nustatant vokiškumą), nesunkiai galėjo repatrijuoti iš LSSR į Vokietiją. Daugelis optantų klaipėdiškių repatriaciją pasirinko kaip išsigelbėjimą nuo sovietinio režimo. Jie (1941 išvykę iš LSSR kaip repatriantai) pateko į Volksdeutsche Mittelstelle [Etninių vokiečių aprūpinimo tarnyba] stovyklas (speciali NSDAP įstaiga, įkurta 1937, kuri vykdė nacionalsocialistinę politiką etninių vokiečių ir kitų tautinių mažumų Vokietijoje atžvilgiu) okupuotoje Lenkijoje. Klaipėdiškiai optantai iš SSRS traktuoti kaip neturintys pilietybės ir negalintys jos gauti, nes priklausė lietuvių tautai. Jie negavo jokių įkurdinimo garantijų, neteko pašalpų ir pragyvenimo lėšų, daugelis gyveno prižiūrimi gestapo. Prasidėjus nacistinei Lietuvos kolonizacijai, tik gryni vokiečiai, priskirti O (vok. Ost) grupei, tiko okupuotų žemių kolonizacijai ir galėjo grįžti namo; daugumai klaipėdiškių to padaryti neleista.

L: Arbušauskaitė A. Lietuvos optantai: klaipėdiškiai, 1939. Klaipėda, 2001; LE.

Iliustracija: LR optantai Marija Labrencytė-Brakienė ir jos sūnūs Ramūnas bei Tautvydas Berlyne, 1979 / Iš Arūnės Arbušauskaitės knygos „Lietuvos optantai: klaipėdiškiai 1939“

Iliustracija: Optantai Martynas ir Trudė Kėkštai su dukrele Rūta, 1932 / Iš Rūtos Kėkštaitės-Mačiūnienės šeimos albumo

Iliustracija: Pasitraukę į Didžiąją Lietuvą, Endrius Karalius su žmona Elze, dukra Elze ir sūnumi Vytautu Telšiuose, 1943 / Iš Birutės Karaliūtės-Kalvaitienės šeimos albumo

Iliustracija: Endriaus Karaliaus Lietuvos Respublikos pilietybės liudijimo, 1939 XII 30 išduoto Lietuvos generalinio konsulo A. Kalvaičio, nuorašas, patvirtintas 1940 III 17 / Iš Birutės Karaliūtės-Kalvaitienės šeimos albumo