Mažosios Lietuvos tarmės

Mažósios Lietuvõs tamės. Kryžiuočių ordino valdose, vėliau Prūsijos kunigaikštystėje gyvenusių lietuvių tarminė diferenciacija buvo mažesnė negu Lietuvos valstybėje. Prieš pat lietuviškos raštijos pradžią nuo kitų Prūsijos lietuvių labai skyrėsi tik šiaurės vakarinis kampas prie Kuršių marių, kur buvo šnekama žemaičių tarme. Ši tarmė išaugo ant kuršių substrato kaip ir Lietuvos valstybėje. Atskirti valstybinės sienos šio kampo gyventojai kalbos požiūriu vis labiau tolo nuo ta pačia tarme šnekėjusių Didžiosios Lietuvos gyventojų ir ilgainiui sudarė atskirą žemaičių patarmę (dabar donininkai). Jų palikuoniai vadinami žemaičiais tik dėl dialektologijos. Šiuo vardu jie patys nesivadino, nes gyveno ne Žemaičių kunigaikštystėje. Kitose Vokiečių ordino valdose lietuviai šnekėjo vakarų aukštaičių tarme, paveikta prūsų kalbos. Ši tarmė turėjo archajiškų ypatybių. Į apgyvendintą dykrą atsikėlė nemažai naujakurių, kalbėjusių daugiausia artimomis tos pačios vakarų aukštaičių tarmės šnektomis. Jie greit pritapo prie senųjų gyventojų. Vyko intensyvi kalbos konsolidacija. Formavosi savita prūsinė vakarų aukštaičių tarmės atmaina, kurią sudarė 2 patarmės: šiaurinė, trumpinanti nekirčiuotas galūnes (vėlesni striukiai), ir pietinė, išlaikanti jas sveikas (baltsermėgiai). Vėliau šios tarmės atmainos pagrindu kūrėsi vietinis prūsinis lietuvių rašomosios kalbos variantas. Jame glūdi dabartinės bendrinės kalbos (rašomosios ir šnekamosios) ištakos. Šiandien minėtų Mažosios Lietuvos tarmių nėra. Jomis šnekėję žmonės gelbėdamiesi nuo sovietų genocido baigiantis Antrajam pasauliniam karui pasitraukė į Vakarus. Ten jie nebesudaro kompaktiško kolektyvo. Vienas kitas žmogus, kilęs iš buvuvių Rytprūsių, gyvena Lietuvoje. Tai dažniausia tokių žmonių palikuoniai, jau nebemokantys savo protėvių tarmės. Prieš šimtmetį ar anksčiau iš Rytprūsių į artimesnes Žemaičių apylinkes (Žemaičių Naumiestį ir kitur) atsikėlusių vadinamųjų lietuvininkų kalba dabar jau stipriai sužemaitėjusi. Šiek tiek daugiau vietinių žmonių išliko buvusiame Klaipėdos krašte. Čia senųjų klaipėdiškių tarmė jau baigia išnykti. Po Antrojo pasaulinio karo ją tyrė kalbininkai Vladas Grinaveckis, Elena Grinaveckienė, D. Gargasaitė ir kiti. Vis sunkiau buvo surasti tinkamų informantų, nes jaunoji karta senųjų šnektų nebemokėjo. Buvusių Mažosios Lietuvos tarmių rekonstrukcija yra tik apytikrė, pateikianti patį bendriausią vaizdą. Daugiausia remiamasi Adalberto Bezzenbergerio, Aleksandro Doričiaus, Jurgio Gerulio, Christiano Schweigaardo Stango, Antano Salio, Walterio Fenzlau darytais užrašais bei jų atliktais tyrimais, Rytprūsių lietuviškais tarminiais tekstais (pvz., Kristupo Jurkšaičio, Carlo Cappellerio), kitomis šio krašto kalbos nuotrupomis. Iki Antrojo pasaulinio karo buvusių Rytprūsių šiauriniame kampe ir buvusio Klaipėdos krašto šiaurinėje dalyje (žr. žemėlapį Mažosios Lietuvos tarmės) kalbėta žemaitiškai (afrikatų požiūriu aiškiai skirtasi nuo aukštaičių). Čia buvo tariama, pvz., trèts – trečias, stãtei – stačiai, su jáuteis – su jaučiais, gaide – gaidžiai, meldù – meldžiu. Žemaitybės atsirado dėl kuršių substrato. Klaipėdos krašte vietoj uo, ie tariami ilgi siauri balsiai o, ė, pvz., dōn^a – duona, pėns – pienas. Ploto viduryje, apie Priekulę, taip buvo tariami ir bendrinės kalbos o, ė, pvz., rôd^(a) – rodo, dêt^(e) – dėti. Taigi abi garsų poros sutapo į vieną. Jos gerokai suartėjo ir likusiame klaipėdiškių žemaičių plote, kur vietoj bendrinės kalbos o, ė buvo tariami diftongoidai ^uo, ⁱe. Jie ne visuomet lengvai atskiriami nuo o, ė, esamų vietoj bendrinės kalbos uo, ie. Dvibalsiai ai, ei galūnėse sistemingai vienabalsinti, bet žodžių šaknyse nuosekliau tik apie Priekulę. Į šiaurę ir rytus nuo Klaipėdos ai>ā sutapo su senovine ā vietoj o ir abu virto nelabializuotu ilguoju balsiu o arba å, pvz., võks/våks – vaikas ir põns/påns – ponas. Trumpieji balsiai u, i buvo platinami ir tariami o, e (bòv^(a) – buvo, lèp – lipa), išskyrus poziciją prieš minkštąjį priebalsį, kai išliko siauri (slk – silkė). Kirčiuoti a, e nebuvo ilginami, pvz., ràš – rašė, èžer^(a) – ežerą. Junginiai an, am, en, em išliko sveiki, tik šiauriniame kampe en, em virto ẹn, ẹm: šalia lệnks – lenkas, lệmp^a – lempa tarė lânks – langas, sâmt⁽ⁱ⁾s – samtis. Labai stipri žodžio galo redukcija: murmamaisiais virtę nekirčiuojamose galūnėse net tik trumpieji, bet ir ilgieji balsiai, jų beveik nebegirdėti (tokie pateiktuose pavyzdžiuose rašomi skliausteliuose). Buvusio Klaipėdos krašto pietinėje dalyje buvo kalbama ne žemaičių, bet vakarų aukštaičių šnektomis. Būta nemažai savitų ypatybių, neretai bendrų su klaipėdiškiais žemaičiais. Tiek vieni, tiek kiti ilgus šimtmečius buvo atskirti nuo lietuvių tautos kamieno ir daugiausia tarpusavyje nebendravo. Šiose šnektose sunku atskirti bendrinės kalbos porų uo, ie ir o, ė atitikmenis: abiem atvejais girdimi diftongoidai ^uo, ⁱe (tam tikrais atvejais tarta ir o^u, ėⁱ, net ou, ėi). Buvusių Rytprūsių didelėje dalyje vartota vakarų aukštaičių tarmė, artima Lietuvos pietiniams vakarų aukštaičiams (kauniškiams). Ši tarmė buvo pati archajiškiausia. Tai lėmė kaimynystė su archajišką kalbos pobūdį turėjusiais vakarų baltais – prūsais. Manoma, kad šiai tarmei turėjo įtakos substratinis prūsų kalbos poveikis, kurio reliktais reikėtų laikyti ploto dalyje o ir uo (bei su jais koreliuojančių ė ir ie) sutapimą, fakultatyvišką vienaskaitos vardininko galūnės -as trumpinimą (výrs || výras), turėtą ir ploto pietinėje dalyje. Šią tarmę sudarė 2 ryškios patarmės: šiaurinė ir pietinė. Pirmoji pasižymėjo trumpųjų balsių išmetimu ir ilgųjų redukcija nekirčiuotose galūnėse, o antroji išlaikė sveiką senovinį galūnių vokalizmą. Taigi formos vilkas, drba, mýli pietinėje patarmėje išliko tokios kokios buvo, o šiaurinėje dalyje virto vilks, drb, mýl. Atitinkamai iš pralietuvių *vilkā, *dúonās, *sáulēs, *drbā, *mrē išsirutuliojo pietinėje patarmėje vilko, dúonos, sáulės, drbo, mrė, o šiaurinėje – vilka, dúonas, sáules, drbo, mre. Šiaurinės patarmės atstovus dėl žodžio galo trumpinimo (striùkinimo) imta vadinti striùkiais. Pietinei patarmei pavadinti dialektologai vartoja baltsermėgių vardą. Tai etnografinis terminas. XIX a. vietomis šiuo vardu buvo pravardžiuojami patarmės žmonės, dėvintys šviesų apdarą, pilkas nedažytas vilnų sermėgas. Daugelis striukių, išskyrus šiaurinę dalį arčiau Nemuno (žr. žemėlapį), monoftongizavo tvirtapradžius dvibalsius áu, ái, éi ir vietoj jų tarė ilguosius balsius ô, ù, pvz., šôkštai – šáukštai, dôkts – dáiktas, pavkùslai – pavéikslai. Dar didesniame plote buvo vienabalsinamas dvibalsis ai priesagoje -áitis (tariama -ôtis), pvz., Kurštis – Kuršáitis (iš čia vok. Kurschat). Arčiau žemaičių gyvenę striukiai dvibalsino ilguosius balsius o, ė, pavertė juos uo, ie, pvz., puōns – ponas, teṷs – tėvas. Čia o, ė > uo, ie visai sutapo su senaisiais uo, ie, pvz., dúona, pens – pienas. Tokius striukius žmonės vadino tilžėnais (nuo Tilžės pavadinimo), o nesuplakusius o, ė su uo, ie vadino ragainnais (nuo Ragainės).

L: Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos dialektologija. V., 1978, p. 155–157; Zinkevičius Z. Buvusios Mažosios Lietuvos tarmės // Romuva, 1989, p.35–37; Bukantis J. Klaipėdiškių ir žemaičių tarmių sąsajos // Senieji Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ryšiai. Klaipėda, 1996.

Zigmas Zinkevičius

Iliustracija: Žemėlapis. Mažosios Lietuvos lietuvininkų tarmės: a – žemaičių–aukštaičių riba (pagal afrikatas); b – vakarų aukštaičių šiaurinės (striukių) ir pietinės (baltsermėgių) patarmių riba; c – plotas, kuriame áu, a, éi > ā, ē; d – Prūsijos kunigaikštystės (karalystės) siena / Iš Zigmo Zinkevičiaus rinkinio

Iliustracija: Skelbimas kalendoriuje parašytas lotynišku ir gotišku šriftu, vietos tarme / Iš „Prūsų Lietuvos kalendros 1921 metams“

Iliustracija: Priekuliškių tarmės atstovės – laukininkė su anūkėmis, 1926 / Iš Klaipėdos universiteto Mokslinės bibliotekos Mažosios Lietuvos archyvo