Laukstyčių pilis

Vokiečių ordino pilis, skirta kontroliuoti laivybą Aismarėse ir pajūryje, braunantis į Sembą.

Laukstýčių pils. Į Sembą XIII a. viduryje skverbęsi kryžiuočiai (1255 įsikūrę Karaliaučiuje) pastebėjo strategiškai svarbią vietovę Baltijos pajūryje, Aismarių šiauriniame pakraštyje. Čia įsitvirtinus buvo galima toliau brautis į Sembą, kontroliuoti laivybą Aismarėse ir pajūryje. Pasidaliję užgrobtas žemes su Sembos vyskupu, vadinamajame Laukstyčių kyšulyje, buvusios sembų pilies vietoje – smėlio kalvoje prie Aismarių nuo 1264 (1270) kryžiuočiai pradėjo statyti pilį (iš pradžių iš medžio bei grunto). Vietovė seniau vadinta Witland, Witlandisort, Witlandia, Wicklantsort. Taip iš pradžių vadinta ir naujoji pilis – Wicklandsort, vėliau – Locstete. Tuomet ties Laukstyčių kalva buvo protaka iš Baltijos jūros į Aismares, tad pilis buvo svarbi jūrinė tvirtovė, kontroliavusi įplaukimą į Aismares Karaliaučiaus bei Fischhauseno link. XIV a. tą protaką užnešė smėlis, pilis liko nuošalyje, jos reikšmė sumenko. Iki tol ji su kitomis pamario pilimis (Balga, Brandenburgu, Karaliaučiumi) kontroliavo Aismares ir Vakarų Sembą. 1275–1285 statybų vadovas iš Marienburgo pradėjo mūryti galingą pilį. Apie 50×50 m kvadratinis plotas apjuostas mūro siena, palei ją viduje sumūryti pilies korpusai – vadinamasis konventas, koplyčia ir kita. Pilies šiaurrytiniame kampe buvo pagrindinis bokštas. Kitas bokštas (vok. Dansker) statytas greta pilies, ties jos pietrytiniu kampu pačiose mariose. Greta pilies (jos šiaurrytinėje pusėje) buvo priešpilis. Nuo 1305 Laukstyčiai turėjo savo komtūrą, nuo 1327 tik prievaizdą. Čia veikė riterių prieglauda. Iki 1581 pilyje veikė Gintaro valdyba (vok. Bernsteinamt), ten gyveno gintaro meistras. XVI–XVII a. čia buvo Laukstyčių valsčiaus centras. Įvairiai tobulinta pilis nukentėjo per XVII a. karus su Švedija. Karaliaus Friedricho I įsakymu 1701–1702 pilies šiaurinė dalis (2 korpusai ir didysis bokštas) nugriauta, akmenys ir plytos vežti Piliavos tvirtovei statyti (tuomet svarbesnis pasirodė Piliavos sąsiauris, jo gynyba). XIX–XX a. sankirtoje pilis restauruota, joje veikė muziejus. Išlikusi pilies dalis iki pat 1945 vertinta kaip geriausiai išlikęs senosios kryžiuočių statybos pavyzdys su įdomiomis architektūrinėmis detalėmis (portalais, skliautais ir kita). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tarp storų pilies sienų slėptos istorinės ir kitos vertybės iš Karaliaučiaus (tarp jų ir daug Mažosios Lietuvos dokumentų bei kitko). Pokariu atvykusiems mokslininkams iš Didžiosios Lietuvos pavyko aptikti ir išgabenti itin reikšmingus lituanistikai senuosius dokumentus. Tačiau daugelį dalykų sovietai išgrobstė ir sunaikino. Visai sugriauta ir pati pilis – teliko jos žymės. Dar skaitykite Kryžiuočių ordino pilys.

L: Borchert F. Burgenland Preussen. München–Wien, 1987.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Laukstyčių kryžiuočių ordino pilis (rekonstrukcija) / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio

Iliustracija: Laukstyčių ordino pilies patalpa, XX a. pradžia / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Laukstyčių ordino pilies koplyčia, XX a. pradžia / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: Laukstyčių pilies architektūros detalės, XX a. pradžia / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Laukstyčių pilies gyvenamasis kambarys, XX a. pradžia / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Laukstyčių Kryžiuočių ordino pilies sodyba, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio

Laukstyčių kryžiuočių ordino pilis (rekonstrukcija) / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio

Laukstyčių ordino pilies patalpa, XX a. pradžia / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Laukstyčių ordino pilies koplyčia, XX a. pradžia / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Laukstyčių pilies architektūros detalės, XX a. pradžia / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Laukstyčių pilies gyvenamasis kambarys, XX a. pradžia / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Laukstyčių Kryžiuočių ordino pilies sodyba, iki 1944 / Iš Viliaus Pėteraičio rinkinio