kūlimas

kūlmas. Seniausias kūlimo įrankis buvo lenktas apie 2,5 m ilgio pagalys pastorintu galu, vadinamasis kulstas. Iki XX a. pradžioje javams kulti naudotas spragilas, arba kultuvas. Plačiai buvo paplitęs rugių kūlimo būdas bloškimas. Linų galvutes nukuldavo kultuve, spragilu, daužydavo į storą kartį. Iškulti javai valyti: vėtyti, niekoti (iš nedidelės geldos pilant prieš vėją), sijoti. Vakarų Lietuvoje naudotas vėtymo įrenginys kretilas. XIX a. kuliant spragilais sėklai būdavo prasikuliama prieš sėją. Iki Pirmojo pasaulinio karo kulta spragilais, bet tik rugius, kadangi reikėjo kūlių stogams dengti. XX a. pradžioje kuldavo arklinėmis kuliamosiomis. Dideli ūkiai jas įsigydavo, o mažažemiai nusipirkdavo susidėję. Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą dvaruose ir dideliuose ūkiuose kulta garu varomomis kuliamosiomis. Kuliant mašinomis dirbta tik dieną. Kulti pradėdavo rudenį, nuėmus nuo laukų derlių. Kūlimas užtrukdavo iki Kalėdų ar net Užgavėnių. Spragilais pradėdavo kulti po vidurnakčio, su gaidgyste (1–3 val. nakties). Iki ryto iškuldavo 2–6 paklojimus. Ūkininkai kuldavo kartu su šeimyna, dideliuose ūkiuose – samdiniai. Kuldavo vyrai ir moterys spragilais po 1–6, 8 žmones, dvaruose – net po 12 žmonių. Stengdamiesi kulti į taktą parinkdavo ir žodžius. Jei kuldavo vienas, sakydavo Ubags, ubags ir pridėdavo kūlėjo vardą. Kuldami dviese sakydavo Pats su pačia arba Cupu lupu!, kuldami trise – Pats su pačia, merga trečia, jei keturiese – Cupu lupu, cupu lupu kuliam keturiese. Su kūlimu buvo susiję įvairūs papročiai. Dar XVII a. Prūsijos lietuviai iš pirmųjų iškultų javų kepdavo duoną, po kepaliuką skirdavo kiekvienam šeimos nariui. Kepaliuką įdėdavo į aruodą sakydami: Kaip šitas kepaliukas yra pilnas, taip tegul bus pilni mano aruodai. Baigę kūlimą senovėje lietuviai ruošdavo šventę. Džiovinant javus jaujose, dažnai kildavo gaisrų, kurie sunaikindavo ne tik derlių, bet dažnai ir visą kaimą. Todėl aukota dievybei Gabjaujai, turėjusiai apsaugoti nuo gaisro. Vyrai (be moterų) atlikdavo tam tikras dėkojimo apeigas: papjaudavo tų metų pavasarį išperėtą juodą, baltą arba margą (tik ne raudoną) gaidį ir jį išvirdavo. Išvirę melsdavosi: Viešpatie dievaite Gabjauja! Dėkojame tau, kad mes galėjome tas tavo maloningas dovanas iškulti. Tu davei mums jėgų darbams atlikti, tu mūsų namus nuo gaisro apgynei. Prašome tave, duok mums ateityje daugiau, o ne mažiau. Paskui namų šeimininkas nuliedavo iš savo puodelio alaus deivės Žemynėlės garbei sakydamas: Žemynėle, būk maloninga ir sužydėk mums rugiais. Išgėręs puodelį, garbino deivę: Tegul bus dėkui mūsų mielai dievaitei už tas geras dovanas. Teikis ateinančiais metais toliau teikti mums savo geradarysčių, duok mums gerą sveikatą. Tada suklaupę ratu gerdavo iš eilės po puodelį alaus, perduodami vienas kitam iš dešinės į kairę. Paskui valgytas gaidys. Šeimininkas apeigas baigdavo malda: Miela dievaite Gabjauja, mes kaip reikiant atlikom tau maldas, būk maloninga, mūsų dievaite, laimink mus, mūsų vaikus, tarnus, namus, trobesius, galvijus, javus ir t. t. Senojo papročio pėdsakų – aukoti ugnies deivei gaidį per kūlimo pabaigtuves – aptikta net XX a. pradžioje. Kūlimo pabaigtuvėse garbinta moteriškos lyties derliaus deivė. Lietuvininkai baigę kulti kepdavo moteriškės pavidalo pyragą, vadinamąją bobą. Kiekviena šeima stengdavosi iškulti jaują anksčiau už kaimynus, nes atsiliekantieji pajuokti. Su kūlimu pasibaigdavo visi didieji žemės ūkio darbai.

L: Dundulienė P. Žemdirbystė Lietuvoje. V., 1963, p. 231–233; Dundulienė P. Lietuvos etnologija. V., 1991, p. 313–314; Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. V., 1991, p. 255–258.

Vacys Milius

Iliustracija: Kulia javus. Rusvelkis – arklinis maniežas Karvelių sodyboje Antšvenčiuose. Priekyje – tradicinė šuns būda, apie 1940 / lš Aldonos Karvelytės-Preikšaitienės albumo

Iliustracija: Santakų kaimo javų kūlimo talka pas Juozą Liugaitį, apie 1933 / Iš Romo Delkaus albumo