Kryžiuočių ordino belaisviai

Kryžiuõčių òrdino belasviai. Priešas imtas nelaisvėn norint palaužti prūsų gentis. Belaisviai galėjo būti ir reikšmingas valstybinių įplaukų šaltinis. Tačiau priešas turėjo juos išpirkti. Tikėtis išpirkos galėjo tik svarbiausi asmenys. Jų išpirkos buvo įspūdingos: nuo 250 iki 4900 grivinų (už 3 grivinas buvo galima nupirkti apie 3 tonas avižų). Bet toks grobis buvo retas. 1283–1350 į lietuvių nelaisvę pateko tik 13 riterių, žuvo – 104. Dažniausiai į nelaisvę imti vaikai ir moterys, o vyrus (nesitikėdami gauti išpirkos) nužudydavo saugumo sumetimais. Belaisviai dažniausiai gyvendavo kilmingųjų dvaruose. Tiek vokiečiai, tiek lietuviai kartais išžudydavo visus belaisvius. Kartais pagonys belaisviai buvo krikštijami ir paliekami likimo valiai. XIV a. II pusėje krikštijant belaisvius pagonis dalyvaudavo kilmingi svečiai iš Vakarų Europos. Taip bandyta parodyti, kad Kryžiuočių ordinas siekia ne tik nukariauti, bet ir pakrikštyti pagoniškus kraštus. Be išpirkų, XIII a. vyko ir kitokia prekyba, susijusi su baltų tikėjimais. Tikėta, jog numirėlis į kitą pasaulį gali patekti tik turėdamas visas kūno dalis. Baltai tarpusavyje prekiaudavo nukautų priešų galvomis. Iš pradžių taip prekiauta ir su kryžiuočiais. Baltai ir vokiečiai nenorėjo imti į nelaisvę daug žmonių. 1328–1341 Ordinas į Lietuvą surengė 11 kryžiaus žygių, bet belaisvių neėmė arba juos išžudė. Naujiems Prūsijos gyventojams ir Ordino nariams belaisvių reikėjo nedaug. XIV a. II pusėje belaisvių poreikis didėjo kuriantis miestams Baltijos regione, sėkmingai kolonizuojant Prūsiją bei klostantis Lietuvoje gausiam diduomenės sluoksniui su savo kariaunomis, galėjusiam išpirkti belaisvius. Tuo metu pradėtos vesti derybos dėl belaisvių pasikeitimo ar išpirkimo (pirmosios derybos tarp Lietuvos ir ordino įvyko 1369). Tai atsiliepė kilmingųjų belaisvių likimui. Rastenburgo pilies prefektas Henrikas Kranichfeldas nelaisvėje išbuvo 8 metus, Johanisburgo prefektas Jonas Kolintas – 5 metus, Ragainės komtūro Henriko Šeningeno įkalinimas netruko nė metų. Išpirkimo iš nelaisvės trukmę lėmė ne tik finansinės problemos, bet ir komplikuotas derybų procesas. 1351–1409 lietuviai į nelaisvę paėmė apie 100 riterių, 60 jų žuvo, 3 perbėgo į lietuvių pusę, 3 paaukoti dievams, 1 nužudytas. Tai rodo pasikeitusį požiūrį į belaisvius. Iki XIV a. vidurio į nelaisvę imta jėga, vėliau vestos derybos, tikėtasi, kad bent kilmingieji bus išpirkti. Tačiau derybos ne visada baigdavosi sėkmingai. Kryžiuočiai stengėsi gauti išankstines garantijas, nes galėjo būti ne tik nužudyti, bet ir paaukoti dievams. Pvz., 1389 dievams paaukotas Klaipėdos komtūras. Kryžiuočiai t. p. kartais nukankindavo belaisvius, kabindavo juos už kojų ant medžio (tai Vygandas Marburgietis mini 1389). Kryžiuočiai kartais išžudydavo savo sužeistuosius, jei jiems grėsdavo nelaisvė. 1389 Vytautui netikėtai užėmus Marienwerderio pilį, į nelaisvę paimti 55 riteriai. Belaisviais kartais tapta savanoriškai (3 riteriai perbėgo į lietuvių pusę, tikėdamiesi lengviau išstoti iš Ordino). Gausiausią belaisvių dalį sudarė eiliniai bendruomenininkai, kuriuos kryžiuočiai gaudydavo netikėtai užklupdami. Tačiau Prūsos ir Lietuvos gyventojai turėdavo slėptuves, dažniausiai netoli pilių ar sunkiai prieinamose vietose, kai kada slėpėsi pityse. Klaipėdos šturmo metu 1323 lietuviai užėmė prie pilies buvusias naujakrikštų slėptuves. Atsiradus belaisvių poreikiui, į žygius traukdavo ne tik plėšikai, bet ir kariuomenės. 1382 kryžiuočiai pasiuntė būrį specialiai belaisviams grobti. Paimti nelaisvėn ir surakinti grandinėmis jie varyti į Prūsiją, Livoniją ar Lietuvą pėsčiomis ar gabenti rogėmis. Jei belaisviai stabdydavo kariuomenės judėjimą ar pritrukdavo maisto, jie būdavo nužudomi ar mirdavo iš bado. Kartais belaisviai vaduoti iš priešo pilių arba jie patys pabėgdavo (pvz., Kęstučio pabėgimas iš Marienburgo). Pasibaigus žygiui, buvo dalijamasi belaisviais. Didelė jų dalis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tekdavo didžiajam kunigaikščiui ir jo šeimos nariams, Kryžiuočių ordino kariuomenėje – didžiajam magistrui ir komtūrams, dalį belaisvių išsivesdavo kryžiaus žygiuose dalyvavusi Europos diduomenė. Kilmingų belaisvių iš Ordino likimu rūpinosi Lietuvos didysis kunigaikštis. Dažniausiai lietuviai išvaduodavo belaisvius iš Ragainės pilies. Didelę dalį belaisvių išparduodavo vietos gyventojams, Ordino nariams, vokiečiams, prūsams, lietuviams ir žemaičiams Prūsijoje. XIV a. pabaigoje prekyba belaisviais tapo pelningu verslu (vyrai ir moterys kainavo 2–4, vaikai – 0,5 prūsiškos markės, arklys – 1 markę). Daugiausia belaisvių dirbo žemės ūkio darbus, t. p. Karaliaučiaus midaus darykloje, smuklėse ir kitur. XIV a. II pusėje Ordinas belaisvius pradėjo naudoti kaip kolonistus.

L: Nikžentaitis A. Belaisviai Lietuvoje ir Vokiečių ordino valstybėje (1283–1409) // Lietuvos valstybė XII–XVIII a. V., 1997.