Klaipėdos krašto žydai

Klapėdos krãšto žỹdai. XVI a. iš įvairių Vokietijos sričių atvykę žydai įsikurdavo daugiausia miestuose, kur klestėjo prekyba. Su tuomet kaimišku Klaipėdos kraštu įvairius ryšius dažnai palaikė Tilžės ir Ragainės žydai. 1567 IV 20 įsaku visi Klaipėdoje ir apylinkėse gyvenę žydai išvaryti iš krašto, tik 1643 jiems vėl leista įsikurti mieste. 1581 panaikintas įsakymas, draudžiantis visiems prūsų valdiniams turėti prekybos ryšių su žydais. XVI–XVII a. žydai amatininkai galėjo būti Klaipėdos mieste tik iki 18 val. (nakvoti turėjo užmiestyje). 1656 vis daugiau žydų, bėgančių nuo Lenkijos ir Švedijos karo, po jo kilusios suirutės bei ekonominio nuosmukio, atsikeldavo iš Didžiosios Lietuvos ir Lenkijos. Tačiau vietos pirkliai žydų nepriimdavo į savo gildijas, siekė juos išstumti, taikė įvairius draudimus ir apribojimus. 1664 Mozė Jakobsohnas de Jonge (Jaunesnysis) gavo oficialų apsaugos raštą iš Brandenburgo ir Prūsijos kurfiursto, asmeniškai jį pažinojusio kaip lojalų pirklį, ir pakvietė į Klaipėdą „skatinti prekybą ir mainus“. Jakobsohnui pavyko paversti Klaipėdą tarptautinio masto prekyviete; jis pats prekiavo druska. Jo dėka mieste įsikūrė žydų bendrija, kuriai jis 1674 įrengė pirmuosius maldos namus. 1723 išleistas Ediktas dėl didmena prekiaujančių žydų, juo leista prekiauti iš svetur atvykstantiesiems. Nuo 1729 žydai galėjo laisvai prekiauti mugėse, jie prilyginti olandų ir anglų pirkliams. 1760 žydams uždrausta nešioti prekes po namus, išimtis – metinės mugės. 1798 miesto vyresnybė leido žydams Klaipėdos jomarke papildomai išsinuomoti dar 14 prekystalių. Žydų pirkliai iš Didžiosios Lietuvos siūlė lietuviams maisto produktus, patys pirkdavo knygų, kurių carinėje Rusijoje nebuvo galima gauti – Talmudą, rabinų raštus, Prūsijoje pamaldžių pietistų – judaizmo misionierių leidžiamas brošiūras ir traktatus. XIX a. pradžioje dėl Steino–Hardenbergo Prūsijoje vykdomos reformos suvaržymų žydams Klaipėdoje jų mažėjo. Iš rytų (Rusijos ar Lenkijos) atvykdavo naujų žydų. Prasigyvenę keldavosi į dideles gyvenvietes ar miestus. 1848–1872 apie pusę žydų Šilutės apskrityje vesdavo moteris ne iš Prūsijos, o kilusias iš Latvijos, Lietuvos ar Lenkijos. 1880 į Mažąją Lietuvą atvyko daug žydų iš Rusijos, bėgusių nuo pogromų, bet vėliau jiems sugriežtinti įvažiavimo reikalavimai. Nuo 1885 Prūsijos valdžia išsiųsdavo iš šalies žydus Rusijos piliečius (išsipirkdavo tik turtingi ar įtakingi, kai kurie emigruodavo į Ameriką ar Afriką). 1886–1902 į Šilutę atsikėlė nemaža žydų iš Žemaitijos. 1867–1871 kai kurie Klaipėdos krašto žydai per Vokietiją emigravo į Ameriką ir Palestiną. Žydų po 1871 lėtai, bet nuolat daugėjo. Atvykdavo nemažai jaunų šeimų. Vaikai gimdavo Prūsijoje ir tapdavo Vokietijos piliečiais. Trečioji karta buvo jau orientuota į vokiečių kultūrą. Prūsijos valdžios nurodymu žydai miestuose privalėjo burtis į vieną bendruomenę. Nuo 1862 Klaipėdoje egzistavo viena žydų bendruomenė. Vis dėlto integruotis į miesto visuomenę jiems sekėsi sunkiai. Pagal Berlyne išleistą vyriausybės potvarkį Klaipėdos žydai, per nurodytą laikotarpį nepriėmę Prūsijos pilietybės, per 21 savaitę turėjo apleisti Klaipėdos miestą ir kraštą. Net ir pakartotinės derybos su tuometiniu imperijos kancleriu O. Bismarcku nieko negelbėjo ir 700 žydų turėjo palikti miestą. 1865 į Klaipėdą rabinu pakviestas dirbti filosofas daktaras Isaakas Rülfas, karštai gynęs žydų valstybės įkūrimo Palestinoje idėją. Jis stengėsi padėti į sunkią padėtį pakliuvusiems Didžiosios Lietuvos žydams, organizavo labdaringą pagalbos programą. 1900 I. Rülfas parašė brošiūrą Zur Geschichte der Juden in Memel [Klaipėdos žydų istorijos klausimu]. Klaipėdos žydų bendruomenė augo. 1896 Senamiestyje atidaryta žydų ligoninė. 1928 mieste gyveno apie 5000 žydų, buvo 4 sinagogos, veikė įvairios kultūros bendrijos, sporto klubas, žydų bankas. Klaipėdos krašte žydų bendrijų dar buvo Šilutėje ir Rusnėje. Apie Rusnės žydus rašė Arthuras Kittelis savo prisiminimuose 37 Jahre Landarzt in Preußisch-Litauen 1869–1906. Königsberg, 1921 [37 kaimo gydytojo metai Prūsų Lietuvoje 1869–1906]: Rusnėje gyvenantys žydai – lentpjūvių savininkai, prekybininkai, medienos pirkliai ir smuklininkai pavyzdingai tvarkė savo šeimyninį gyvenimą. Jie, remiami savo tikėjimo brolių, vasaromis atvykstančių prekiauti mediena iš Rusijos, išlaikė maldos namus ir moterų pirtį <...> teikė labdarą žydams ir krikščionims. Kartu susidėję parūpindavo neturtingoms žydų merginoms vestuvių kraitį. <...> griežtai laikėsi ortodoksinių papročių. Per gyventojų surašymą 1920 Šilutėje 520 žmonių užsirašę žydais. Šis skaičius nuolat keitėsi. Kai žydų Rusnėje dėl emigracijos sumažėjo, tenykštėje sinagogoje pamaldos nebebuvo laikomos. Šilutės sinagogoje pamaldas iki 1938 laikė kantorius (chazanas) Epsteinas. Nuo 1938 Šilutėje žydų nebeliko. Po Versalio sutarties įkūrus Klaipėdos kraštą, daugelis žydų pasitraukė į Vokietijos gilumą. 1939 V 17 vykusio Vokietijos gyventojų surašymo duomenys rodo, kad vis mažiau žydų gyveno kaimuose ir miesteliuose. Rytprūsiuose sparčiai įsigalint nacionalsocializmui ir stiprėjant antisemitinėms nuotaikoms, žydai ieškojo prieglobsčio miestuose. Į Klaipėdos kraštą, kur 1923 gyventojai gavo Lietuvos pasus, tarpukariu iš Kauno buvo persikėlę nemaža žydų investuotojų. 1939 Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, kilo žydų grįžimo į Didžiąją Lietuvą banga (vėliau nemaža jų sovietai deportavo į Sibirą). 1939 gegužę suniokota Klaipėdos sinagoga. Lietuva 1939–1940 iš Klaipėdos krašto atbėgusiems žydams išduodavo leidimus. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, turintieji leidimus galėjo prašyti Japonijos konsulo A. Sugiharos vizos. Taip išsigelbėjo ne vienas tūkstantis žydų. 1941 birželį įžygiavus į Didžiąją Lietuvą Vokietijos kariuomenei, Paprūsėje prasidėjo masinės žydų žudynės. Tilžės gestapas 1941 VI 26 Gargžduose sušaudė 200 žydų vyrų, vyko egzekucijos Kretingoje ir Palangoje. 1941 Paprūsėje žydų nebeliko, o Šilutėje įkurta koncentracijos stovykla. Sovietmečiu toliau naikinti krašto žydų kultūros paminklai. Apie 1950 Klaipėdos žydų kapinių antkapiai pavogti ar sunaikinti, jose pastatytas Vakarų šalių radijo stočių slopintuvas. Smalininkuose žydų kapinės išliko per visą nacių valdymo laikotarpį, tačiau sunaikintos sovietmečiu. Tada statant naują sporto aikštyną žydų antkapiai buvo panaudoti pamatams. Dar Klaipėdos judėjų bendruomenė.

L: Aring P. G. Žydų gyvenimo pėdsakai Lietuvoje. Klaipėda, 1998; Leiserowitz R. Die Illusion der transmigratorischen Existenz. Juden im Memel des 20 Jhr. // Nordost-Archiv. Im Wandel der Zeiten... Bd. X. Lüneburg, 2001.

MLEA

Klaipėdos apskrities kaimuose prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų beveik nežinota. Jie gyveno Klaipėdos mieste. Daug gydytojų, advokatų, prekiautojų buvo žydai. Jie turėjo vokiškas pavardes, todėl būrai juos laikė vokiečiais. Visose privačiose miesto krautuvėse (kromuose) buvo įprasta derėtis (lygti) ir dėl pirkinio kainos, ir dėl magaryčių. Žydai prekeiviai niekuo nesiskyrė nuo vokiečių. Retai kuris žydelis, norėdamas pragyventi iš prekybos, važiuodavo iš ūkio į ūkį pardavinėdamas prekes (tavorus), taip pat sūdytas silkes, kurių ūkininkai (žemininkai) daug pirko. Jei gaspadinė buvo į putrą įmetusi per daug druskos, valgytojai juokavo: šiandien žydelis įmerkė savo barzdą į putrą. Kaimiečiai neskyrė tautų ir rasių, visur buvo padorių žmonių ir apgavikų. Rasizmas dygo ir augo miestuose. Daug būrų manė, kad negalima žmogaus kankinti (mūčyti), kad ir kokios rasės jis būtų – tas prieš Dievo prisakymus. Kai 1939 pavasarį vargingi žydeliai traukė savo vežimėlius iš Klaipėdos per Plikius Jokūbavo (Didžiosios Lietuvos) link, daug kas jų gailėjosi, kaip ir visų kitų ubagų (elgetų) ir bėgūnų (pabėgėlių) gailėdavosi.

Martin Tydecks