Klaipėdos judėjų bendruomenė

Klapėdos judjų bendrúomenė. Žydų pirklių, amatininkų krašte būta jau XVI a. Tačiau nuo 1567 jiems užginta gyventi miestuose. Draudimas galutinai panaikintas tik XIX a. pradžioje (1809 uostamiestyje užregistruoti tik 2 žydai). Jų vėliau daugėjo: 1818 buvo 35 (visoje Klaipėdos aps.), 1831 – 49, 1842 – 69, 1850 – 200, 1855 – 289, 1867 – 887, 1875 – 1040, 1880 – 1214, 1890 – 861, 1895 – 936, 1900 – 889, 1910 – 2000 ir 1938 – 900. Iš pradžių Vokietijos žydai sudarė atskirą bendruomenę. Savas bendruomenes bei atskirus maldos namus steigė iš Didžiosios Lietuvos, Lenkijos bei Rusijos atvykę žydai. Apie 1853 visi judėjai susivienijo. Sinagoga dokumentuose užfiksuota 1838, vėliau jų būta bent kelių. 1872 uostamiestyje apsigyveno sionizmo ideologijos pradininkas, traktatų Žydų gynimas, Trys dienos žydų Rusijoje, Izraelitų religingumas bei daugelio kitų leidinių autorius dr. Isaakas Rülfas. Jis 1872–1898 aktyviai dalyvavo Klaipėdos kultūros gyvenime, redagavo svarbiausią miesto laikraštį „Memeler Dampfboot“. Žydai turėjo savo atskiras mokyklas, ligoninę, kapines. Tarpukariu Klaipėdos judėjų bendruomenei vadovavo dr. Simanas Schlesingeris, Judelis Rabinovičius, Josselis Schulmannas. Vokietijai 1939 okupavus Klaipėdos kraštą, žydai paskubomis pasitraukė į Lietuvą, vėliau į Palestiną, JAV. Jų sinagogos, kapinės, kultūros paminklai sunaikinti Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. 1990 atkūrus Lietuvos Respubliką, atgimė ir nedidelė Klaipėdos žydų bendruomenė, 1997 įsirengusi savo maldos namus.

Albertas Juška

Iliustracija: Klaipėdos krašto laikraštis vokiečių kalba – „Memeler Dampfboot“, 2001