Kiautai, 1

Kiautai, 1 (vok. Kiauten, nuo 1938 Zellmühle, rus. Smirnovo), kaimas Geldapės apskrityje, Romintos parapijoje, 13 km į šiaurę nuo Geldapės, 6 km į šiaurės rytus nuo Gavaičių, prie Romintos upės, jos kairiojo intako – Kiautės upelio ir ežero. 1539 minimi Cauthenn, 1542 Kauthen ir 1564 Kiauten. Siauru slėniu tekėjęs sraunus ir vandeningas upelis labai tiko vandens malūnams ir jėgainėms statyti. Gyvenvietė pradėjo kurtis dar kunigaikščio Albrechto laikais. Kiautuose veikė geležies liejykla (metalas išgautas iš balų rūdos). 1756 Kiautai valdė 11 ūbų ir 27 margus. Prieš didįjį marą Kiautai buvo valsčiaus centras su lietuvininkų dauguma. Po maro apgyvendinus kolonistų vokiečių lietuvininkai ūkininkai 1736 liko mažuma, būtent 123 šeimos, o vokiečių – 192 šeimos. 1734 pastatytas popieriaus malūnas-fabrikas įvairių rūšių popieriui gaminti. Jį veždavo net į Gardiną, Vilnių. Pagalbinė įmonė įsteigta 1785 Romintoje. Kaip ir kituose Rytprūsių popieriaus fabrikuose, XIX a. įdiegta mašininė gamyba. Fabrikas išplėstas, jame dirbo 200 darbininkų; jis gyvavo iki 1944 rudens; jį sunaikino įsiveržę sovietai. 1939 buvo 608 gyventojai, fabrikas su gretimomis didesnėmis sodybomis ir vandens malūnu upių santakoje. Mažos darbininkų sodybėlės driekėsi Kiautės slėniu. 0,5 km į pietus nuo santakos buvo seni įtvirtinimai (vok. Schwedenschanze) ir mokyklos sodyba. Dar piečiau upelio slėnyje buvo popieriaus fabrikas su savo tvenkiniu. Toliau 0,5 km į pietus buvo dar 1 vandens malūnas. 1 km į pietvakarius nuo Kiautės ir Romintos santakos buvo Kiautų ežeras (tvenkinys, kur kauptos vandens atsargos fabrikų darbui užtikrinti), prie jo Kiautų valstybinio dvaro vidutinė sodyba, plytinė šiauriniame krante. 1994 buvo tik Kiautų vakarinės dalies liekanų. Vietovardis sietinas su upėvardžiu Kiaute.

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas