kaupolė

káupolė, kùpolė, kópolis, mitinis žolynas arba žydinčių žolių puokštė, kurioje per Kupoles (lietuvių vasaros saulėgrįžos šventę) įsikūnija dievybė. Kaupolę XVII a. mini Matas Pretorijus, t. p. ir XX a. tautosakos ir etnografijos šaltiniai. Kaupolė yra daugiareikšmė mitinė sąvoka. Kaupolė (puokštė) surinkta Joninių išvakarėse teikia sveikatos, laimės, apsaugo nuo raganų. Pretorijus kaupole vadina prie vartų stulpo pritvirtintą kartį, ant kurios iškeltas žolių kuokštas. Žolynų kėlimas į viršų yra specifinė šventinimo forma. 1832 Šulcas iš Lazdėnų rašė, kad kaupolę (kartį) dvi naktis ir vieną dieną merginos saugo, dainuodamos Joninių dainas. Kaupolė įkūnija dievybę, vieną iš Perkūno hipostazių – Kupolį. Ši dievybė reiškia į viršų kylančią dievišką jėgą, turinčią šilumos, ugnies savybių. Ji etimologiškai sietina su žodžiu kūpėti – bėgti per kraštus, kilti; geriau augti, virsti iš dirvos; garuoti, virti. Nuo kaupolės kilęs saulėgrąžos šventės pavadinimas, minimas Ipatijaus kronikoje (1262), M. Pretorijaus Deliciae Prussicae [Prūsijos įdomybės]. Kaupolė žinoma iš vietovardžių (Kupolio kalnas, Kupolinė bala), kurie įamžino kaupolės šventės vietas.

L: Bezzenberger A. Das Johannisfest der Litauer // Altpreussische Monatsschrift. Bd. 12, 1875, S. 71–73; Mannhardt W. Letto-Preussische Götterlehre. Rīgā, 1936, p. 540, 566; Vaitkevičienė D. Kupolės: šventė ir dievybė // Liaudies kultūra. 1999, nr. 3, p. 15–20.

Daiva Vaitkevičienė

Iliustracija: Panemunės pieva ties Smalininkais, dar tinkanti kupoliauti, 2002